Balandžio 25 dieną Klaipėdos universitete vyko, kaip tądien sužinojau, tradicinė konferencija biblioterapijos tema, kurią organizavo Lietuvos biblioterapijos asociacija. Asociacija, pasak jos prezidentės, Klaipėdos universiteto doc. dr. Jūratės Sučylaitės – jauna organizacija, savo veiklą pradėjusi tik 2017 metų rudenį. Nežiūrint to, veikla, iniciatyvos ir idėjos, pristatytos renginio metu, liudijo, kad tai – ne vienų metų darbas.
Į konferenciją ėjau dėl savęs, norėdama pagilinti žinias apie pasakų terapiją ir gauti atsakymą į rūpimą klausimą – biblioterapija ir pasakų terapija yra vienas ir tas pat ar du skirtingi terapijos būdai. Ir atsakymą radau, ir idėjų parsinešiau, ir, kas būdinga meno terapijai, gavau didelę terapijos dozę.
Nors konferencijos dieną supratau, kad peršalimo viruso paveiktas mano organizmas iš visų jėgų priešinasi ėjimui iš namų, tačiau smalsumas, o ir sumokėtas dalyvio mokestis, suteikė jėgų nuvykti į renginį. Nueiti nuėjau, tačiau įsitraukti į siūlomas veiklas jėgų ir noro nebeliko, todėl iš pradžių tik klausiausi giesmių terapijos metodą pristatančios lektorės ir salės giedojimo, bet išlikti nuošaly nepavyko. Įpusėjus antrajai giesmei, pajutau, kaip iš mano skaudančios gerklės išskrido vienas, antras žodis, kurie savanoriškai įsiliejo į giedančiųjų chorą.
Muzikos magiją tesė pedagogo Lino Švirino pademonstruotas sunkią negalią turinčios mergaitės gydymas muzika, supažindinimas su neįprastą poveikį sukeliančiais instrumentais ir pasakojimas apie tai, kaip jam pavyko sudominti šiais instrumentais kurčius jaunuolius, mano buvusius ir dabartinius mokinius.
Klaipėdos universiteto pristatytas senelių globos namuose vykęs projektas atskleidė fotografijos terapijos galią senų žmonių sveikatai ir gerovei.
Kadangi dirbu su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, mano užrašai pasipildė idėjomis, padėsiančiomis ne tik paskatinti juos skaityti, bet ir įtrauksiančiomis į pažintines, lavinamąsias ir terapines veiklas. Jau nerimstu ir laukiu galimybės pasinaudoti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojos Agnės Pranskutės idėjomis, pasidalintomis kūrybinėse dirbtuvėse „Skaitymo programa autistams vaikams“, o taip pat psichologės Sigitos Kučikaitės naujais darbo būdais ir patarimais, gautais klausant pranešimo „Pasakų ir dailės terapija, sprendžiant vaiko problemas“.
Smagu, kad tai, ką pradėjau prieš metus, tęsiasi ir galo tam nematyti 🙂
Daugiau panašių temų:
pradžią praleidau su, pasak autorės, netobulos moters pasakojimu apie jos netobulą gyvenimą. Knygą atsiverčiau jau turėdama du socialinio tinklo Facebook naudotojų komentarus. Vienai skaitytojai ši knyga pasirodė perdaug depresinė, kita, kurianti puikius tekstus, knygą pavadino natūraliai tikra, tačiau dėl smulkiai aprašytų išgyvenimų pagalvojo, jog turėjo rašytis sunkiai. Aš skaičiau su pasimėgavimu ir lengvu džiugesiu, kad pragyvenusi ne vieno muilo operos scenarijaus vertą gyvenimą, sugebėjau lengviau išsikapstyti iš jo paspęstų pinklių. Todėl manau, kad ir kitiems skaitytojams ji turėtų patikti dėl panašių priežasčių: arba džiugins, kad tavo gyvenimas nėra toks komplikuotas, arba nuramins, jog ne tau vienam taip blogai. 
Tomas, seklys“, ir aš ją perskaičiau. Skaitant kilo dvejopi jausmai: smagūs mano vaikystės prisiminimai ir abejonės, ar šiuolaikiniams, nežinantiems, kas yra deficitas, vaikams bus įdomu skaityti apie dalijimąsi seniai sukramtytos ir skonio nebeturinčios kramtomosios gumos gumuliuku; ar supras jie, kodėl vaikai kaime rengia vaidinimus, mėgdžioja mėgstamo filmo herojus; kaip reaguos jie į sauso kisieliaus valgymą, gamtinių reikalų darymą kibire; ar suvoks, kuo ypatingi iš Vokietijos parvežti stori flomasteriai, elektroninis žaidimas „Vilkas ir kiaušiniai“ ir pan.
pristatantis žymius mūsų šalies ir pasaulio vaikų ir suaugusiųjų literatūros autorius, primenantis svarbius istorinius įvykius, siūlantis užduočių, rekomenduojantis knygų, klausiantis tavo nuomonės ar net prašantis patarimo.
švietimas“) išleistą knygą „Vaikai su kochleariniais implantais. Pilnavertis kurčių žmonių aplinkinio pasaulio ir kalbos suvokimas“ («Дети с кохлеарными имплантами. Полноценное восприятие окружающего мира и речи людей при глухоте»). Knygą kūrė didelis autorių kolektyvas, kurio branduolį sudarė Klaipėdos krašto specialiesiems pedagogams ir psichologams gerai pažįstami mokslininkai iš Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto, prieš dvejus metus Klaipėdos Litorinos mokykloje vedę 
ėmiau skaityti su baime, nes jos pavadinimas „Likę gyvi“ sufleravo, jog trimis automobiliais nuo epidemijos pabėgę ir prie Karelijos ežero prisiglaudę vienuolika bėglių nežada įprastos „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“ pabaigos.
kaklas ir kitos moterų problemos“, jaučiausi lyg vėl skaityčiau Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ ar Rūtos Vanagaitės „Bobų vasarą“. Visas šias knygas vienija humoras, saviironija ir nebijojimas būti netobula senstančia moterimi. Knyga skirta virš keturiasdešimt perkopusioms moterims. Anksčiau skaityti nerekomenduoju, nes daugelis situacijų, kuriose pažinau ir save, jaunesnėms gali pasirodyti visiškai nesąmoningos. Nesąmoningos tol, kol jos nesupras, kad jaunystė prabėgo negrįžtamai. Tiesa, dažnesni vizitai pas grožio specialistus padeda sustabdyti laiką, tačiau kiek tam reikia pastangų ir pinigų! Knygos herojės vonioje pūpso nenaudojamas brangaus jauninančio kremo buteliukas, nes jis yra begėdiškai brangus, kad būtų naudojamas pagal paskirtį. O spintoje nebėra nei vieno drabužio su iškirpte, nes reikia slėpti išdavikiškai amžių atskleidžiantį kaklą…
romaną „Medaus mėnuo“, tikėdamasi jaukaus ir tingaus vakaro su lengvu moterišku romanu. Perskaičiusi 41 puslapį norėjau knygą padėti į šalį, tačiau suveikė tėvų įdiegta pamoka pabaigti viską, ką esu pradėjusi. Prisipažinsiu, skaičiau nelengvai, nors ir atsirado nuo minėto puslapio intriguojantis siužetas, ir laukta meilės linija, tačiau sudėtingas pagrindinės herojės Ados klaidžiojimas vaikystės, vienišos dabarties ir kažkur labai toli blykčiojančios ateities labirintais kėlė liūdesį, o kartais net ir nuobodulį.
Laimingo atsitiktinumo dėka šiandien patekau į Klaipėdos viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje vykusį susitikimą-seminarą „Knygos ir paaugliai – pasaulyje ir Lietuvoje“, kurį vedė vaikų skaitymo ekspertas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba. Ką tik grįžęs iš 35-ojo pasaulinio IBBY kongreso, vykusio Naujojoje Zelandijoje, svečias pasidalijo įspūdžiais ne tik apie šį renginį, bet ir apie pačią šalį, jos gamtą, istorinius paminklus. Pristatė jis ir Naujosios Zelandijos švietimo ypatumus. Įdomu buvo sužinoti, kad mokiniai ten nuolat mokosi dešimt savaičių, po kurių dvi savaites ilsisi. Pailsėję vėl dešimčiai savaičių sėda į mokyklinius suolus. Ir taip visus metus. Kartą metuose jie turi mėnesio trukmės vasaros atostogas, kurios būna sausio mėnesį. Man ypač įdomu buvo išgirsti, kad šalyje bendraujama trimis valstybinėmis kalbomis: anglų, maorių ir gestų. Neliko nepaminėti ir garsieji maorių karo šokiai, kuriuos pati net du kartus mačiau Klaipėdos „Švyturio“ arenoje prieš rungtynes su mūsų šalies nacionaline krepšinio rinktine.
korsigita 