Iš keturių parsineštų skaityti knygų vakar pasirinkau Lauros Sintijos Černiauskaitės 
romaną „Medaus mėnuo“, tikėdamasi jaukaus ir tingaus vakaro su lengvu moterišku romanu. Perskaičiusi 41 puslapį norėjau knygą padėti į šalį, tačiau suveikė tėvų įdiegta pamoka pabaigti viską, ką esu pradėjusi. Prisipažinsiu, skaičiau nelengvai, nors ir atsirado nuo minėto puslapio intriguojantis siužetas, ir laukta meilės linija, tačiau sudėtingas pagrindinės herojės Ados klaidžiojimas vaikystės, vienišos dabarties ir kažkur labai toli blykčiojančios ateities labirintais kėlė liūdesį, o kartais net ir nuobodulį.
Knyga turėtų patikti tiems, kurie vis dar ieško atsakymo į klausimą „Ar egzistuoja Dievas“, taip pat tiems, kurie vis dar neapsisprendė, kuriuo gyvenimo keliu jiems pasukti, ir tiems, kuriems patinka narplioti psichologinius santykius. Mėgstančioms lengvą virpulį sukeliančius meilės romanus patariu neapsigauti, nes medaus kopinėjimas romane laukto saldumo neatneš. Tiesa, užvertusi paskutinį puslapį pasidžiaugiau, kad nepadėjau knygos į šalį…
korsigita 