Skaitydama populiarios amerikiečių eseistės Noros Ephron knygą „Tas nelemtas mano 
kaklas ir kitos moterų problemos“, jaučiausi lyg vėl skaityčiau Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ ar Rūtos Vanagaitės „Bobų vasarą“. Visas šias knygas vienija humoras, saviironija ir nebijojimas būti netobula senstančia moterimi. Knyga skirta virš keturiasdešimt perkopusioms moterims. Anksčiau skaityti nerekomenduoju, nes daugelis situacijų, kuriose pažinau ir save, jaunesnėms gali pasirodyti visiškai nesąmoningos. Nesąmoningos tol, kol jos nesupras, kad jaunystė prabėgo negrįžtamai. Tiesa, dažnesni vizitai pas grožio specialistus padeda sustabdyti laiką, tačiau kiek tam reikia pastangų ir pinigų! Knygos herojės vonioje pūpso nenaudojamas brangaus jauninančio kremo buteliukas, nes jis yra begėdiškai brangus, kad būtų naudojamas pagal paskirtį. O spintoje nebėra nei vieno drabužio su iškirpte, nes reikia slėpti išdavikiškai amžių atskleidžiantį kaklą…
Tačiau knygoje ne tik dūsaujama apie prabėgusius metus, joje gausu patarimų, kurie privertė mane juoktis balsu. Ar žinote kaip išsirinkti rankinę, kad ji niekada neišeitų iš mados? Pasirodo, reikia nusipirkti pigų plastikinį ryškių spalvų krepšį, kuris prie nieko niekada nederės, vadinasi, jis tiks visiems metų laikams, visokio amžiaus moteriai ir atsilaikys prieš visus mados pokyčius 😀 Iki keturiasdešimt penkerių dažiusi nagus tik pora kartų per metus, knygos herojė buvo priversta tuo užsiimti kas savaitę, o kiek laiko atima plaukų dažymas, ūselių ir antakių pešiojimas, žino kiekviena vyresnė moteris. Pasirodo, noras čiaudėti tuo metu, kai specialistė pešioja tavo antakius, nėra tik mano niekam tikusi keistenybė. Kutenanti nosis kamuoja ir N. Ephron heroję.
Net moters panika dėl sparčiai silpstančio regėjimo sukelia juoką. Ir kaip nesukels, jei ji tampa priklausoma nuo akinių, kurie nuolat kažkur dingsta. Net šešeri nauji akiniai, išdėlioti visuose kambariuose matomiausiose vietose, kažkodėl ir vėl dingę…
Iš pradžių atrodė, kad senti yra ne taip jau ir baisu, tačiau nemažą juoko dozę padovanojusi pirmoji knygos pusė, pabaigoje virto melancholiškais prisiminimais apie vaikystę, jaunystę ir išeinančius draugus. Esė rinkinio „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ autorė vienišos senstančios moters portretą iki pat pabaigos piešia su ironija, humoru ir išmone, lyg norėdama sušvelninti neišvengiamus senatvės sunkumus. „Bobų vasarą“ pradėjau juoko iki ašarų bangomis, įpusėjus knygą atsirado nuobodulys, bet pabaiga vėl papirko humoru ir ironija. Senstančiu kaklu besiskundžianti herojė antroje knygos pusėje vis rimtėjo, grimzdo į melancholinius apmąstymus ir savo pasakojimą baigė liūdnomis gaidomis apie senatvę bei skaudžius praradimus. Tai šiek tiek nuvylė mane, nes panašumas į G. Radvilavičiūtės ir R. Vanagaitės stilių buvo suteikęs viltį numesti pastaruoju metu vis augantį svorį, nes viename psichologiniame straipsnyje perskaičiau, kad 15 minučių juoko sudegina apie 50 kalorijų. Ech!.. 😀
korsigita 