Prisipažinsiu, kad antrąją rusų rašytojos Janos Vagner knygą, „VONGO EŽERO“ tęsinį, 
ėmiau skaityti su baime, nes jos pavadinimas „Likę gyvi“ sufleravo, jog trimis automobiliais nuo epidemijos pabėgę ir prie Karelijos ežero prisiglaudę vienuolika bėglių nežada įprastos „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“ pabaigos.
Perskaičius pusę knygos, buvo apėmęs nusivylimas, nes viskas labai priminė pirmąją knygą – nuolatinė įtampa tarp moterų, dabartinės Seriožos žmonos Anos nepritapimas prie kitų trijų moterų, atsirandantys nesutarimai tarp vyrų, pastangos ištverti atšiaurią žiemą, nenuslūgstantis epidemijos šleifas ir kt. Šiek tiek intrigos įnešė naujų gyventojų pasirodymas kitame krante, tačiau jų padorumas ir net perdėtas gerumas tą nusivylimą dar padidino. Tačiau antrojoje knygos pusėje įvykiai, ypač išryškinę silpnuosius žmogaus bruožus, ėmė keistis nepaprastu greičiu: vyrus sutaikiusios muštynės, alkoholio terapija, santykių atšalimas neturint galimybės pabūti vieniems, kankinanti įtampa pavydint artimo žmogaus dėmesio, silpnumo akimirką padarytos klaidos ir nuolatinis laukimas, ar pasirodys iš kaimyninio namo kamino dūmai, privertė jaudintis, nerimauti ir patikėti, kad knygos pavadinimas buvo sugalvotas ne šiaip sau…
korsigita 