Jana Vagner – korsigita

Prisipažinsiu, kad antrąją rusų rašytojos Janos Vagner knygą, „VONGO EŽERO“ tęsinį, 20170409_203503 ėmiau skaityti su baime, nes jos pavadinimas „Likę gyvi“ sufleravo, jog trimis automobiliais nuo epidemijos pabėgę ir prie Karelijos ežero prisiglaudę vienuolika bėglių nežada įprastos „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“ pabaigos.

Perskaičius pusę knygos, buvo apėmęs nusivylimas, nes viskas labai priminė pirmąją knygą – nuolatinė įtampa tarp moterų, dabartinės Seriožos žmonos Anos nepritapimas prie kitų trijų moterų, atsirandantys nesutarimai tarp vyrų, pastangos ištverti atšiaurią žiemą, nenuslūgstantis epidemijos šleifas ir kt. Šiek tiek intrigos įnešė naujų gyventojų pasirodymas kitame krante, tačiau jų padorumas ir net perdėtas gerumas tą nusivylimą dar padidino. Tačiau antrojoje knygos pusėje įvykiai, ypač išryškinę silpnuosius žmogaus bruožus, ėmė keistis nepaprastu greičiu: vyrus sutaikiusios muštynės, alkoholio terapija, santykių atšalimas neturint galimybės pabūti vieniems, kankinanti įtampa pavydint artimo žmogaus dėmesio, silpnumo akimirką padarytos klaidos ir nuolatinis laukimas, ar pasirodys iš kaimyninio namo kamino dūmai, privertė jaudintis, nerimauti ir patikėti, kad knygos pavadinimas buvo sugalvotas ne šiaip sau…

Prasidedančių atostogų proga pasidovanojau sau knygą. Mane įtraukusi rusų rašytojos Janos Vagner knyga „Vongo ežeras“ suteikė ne tik skaitymo malonumą, bet ir ne kartą perliejo baimės bei nerimo bangomis.

Knyga pasakoja apie kelionę. Tiesa, šita kelionė nebuvo maloni, nes grupė žmonių bėgo nuo mirtino gripo viruso, pražudžiusio beveik visą Rusiją. Prabangaus Pamaskvio rajono gyventojai – Serioža, Ana ir jos sūnus iš pirmosios santuokos, tėvo įtikinti bėgti nuo epidemijos ir sužvėrėjusių žmonių, ryžtasi keliauti į Kareliją. Vongo ežero saloje stovi Seriožos medžioklės namelis. Aplinkui nėra nei vieno žmogaus, vadinasi, nėra ir viruso. Prie šeimos prisijungia per dvejus metus menkai tesuartėję kaimynai, Seriožos pirmoji sutuoktinė su judviejų sūneliu ir pakelyje sutikti draugai, iki šiol nesusitaikę su antrąja Seriožos santuoka.

Dvylikos parų kelionė buvo kupina išbandymų: nuolatinę baimę užsikrėsti, neberasti kuro, pasiklysti užpustytuose keliuose, susidurti su pakelių plėšikais, be gailesčio puldinėjusiais ir žudžiusiais bėgančius žmones, lydėjo įtampa, tvyrojusi tarp buvusios ir esamos Seriožos gyvenimo draugės. Per dvylika parų ne kartą kilo konfliktų ir tarp sutuoktinių, ir tarp draugų, ir tarp bendrakeleivių. Žiūrint mirčiai į akis, buvo nepaprastai sunku išlikti santūriais, suprantančiais, užjaučiančiais, todėl kiekvienas jų griebėsi šiaudo, galinčio padėti išlikti žmogumi.

Anotacijoje rašoma, kad šis romanas netelpa į vieno žanro rėmus, ir būtent tai prikausto skaitytoją, kuriam suteikiama galimybė keliaujant susipažinti su Rusijos geografija ir gamta ir tuo pačiu dalyvauti išlikimo dramoje bei tapti sunkių tarpusavio santykių atomazgos liudininkais.

JAU YRA ROMANO TĘSINYS „LIKĘ GYVI“!