Prasidedančių atostogų proga pasidovanojau sau knygą. Mane įtraukusi rusų rašytojos Janos Vagner knyga „Vongo 
ežeras“ suteikė ne tik skaitymo malonumą, bet ir ne kartą perliejo baimės bei nerimo bangomis.
Knyga pasakoja apie kelionę. Tiesa, šita kelionė nebuvo maloni, nes grupė žmonių bėgo nuo mirtino gripo viruso, pražudžiusio beveik visą Rusiją. Prabangaus Pamaskvio rajono gyventojai – Serioža, Ana ir jos sūnus iš pirmosios santuokos, tėvo įtikinti bėgti nuo epidemijos ir sužvėrėjusių žmonių, ryžtasi keliauti į Kareliją. Vongo ežero saloje stovi Seriožos medžioklės namelis. Aplinkui nėra nei vieno žmogaus, vadinasi, nėra ir viruso. Prie šeimos prisijungia per dvejus metus menkai tesuartėję kaimynai, Seriožos pirmoji sutuoktinė su judviejų sūneliu ir pakelyje sutikti draugai, iki šiol nesusitaikę su antrąja Seriožos santuoka.
Dvylikos parų kelionė buvo kupina išbandymų: nuolatinę baimę užsikrėsti, neberasti kuro, pasiklysti užpustytuose keliuose, susidurti su pakelių plėšikais, be gailesčio puldinėjusiais ir žudžiusiais bėgančius žmones, lydėjo įtampa, tvyrojusi tarp buvusios ir esamos Seriožos gyvenimo draugės. Per dvylika parų ne kartą kilo konfliktų ir tarp sutuoktinių, ir tarp draugų, ir tarp bendrakeleivių. Žiūrint mirčiai į akis, buvo nepaprastai sunku išlikti santūriais, suprantančiais, užjaučiančiais, todėl kiekvienas jų griebėsi šiaudo, galinčio padėti išlikti žmogumi.
Anotacijoje rašoma, kad šis romanas netelpa į vieno žanro rėmus, ir būtent tai prikausto skaitytoją, kuriam suteikiama galimybė keliaujant susipažinti su Rusijos geografija ir gamta ir tuo pačiu dalyvauti išlikimo dramoje bei tapti sunkių tarpusavio santykių atomazgos liudininkais.
korsigita 