Nors XXI amžiaus karta be galo mėgsta skaitmenines technologijas, šį kartą noriu pasidalinti savo sukurtais įsivertinimo vaidmenį atliekančiais įrankiais, kuriems nereikia nei kompiuterio, nei interaktyvios lentos. Tiesa, skaitmeninių technologijų aš neatsisakiau, o tik pateikiau jų alternatyvas, išlankstytas iš kartono, iškirptas iš spalvoto popieriaus, pagamintas iš birių produktų indelių ir pavadintas šiuolaikiniais vardais.
Taip mūsų klasėje atsirado EMOCIJŲ PULTAI, skirti savo emocinei būsenai įvardinti. Per šiuos mokslo metus pultai matė ir karšto, ir šalto: buvo mėtomi, daužomi, atsisakoma rodyti savo jausmus arba jie buvo negatyviai išliejami ant manęs ir klasės draugų. Tačiau pažinus vienas kitą, neigiamos emocijos šiek tiek atslūgo, o su tuo atoslūgiu praėjo ir susidomėjimas pultais. Nieko nuostabaus, juk XXI amžiaus technologijos labai greitai keičiasi. Prisimenu, kaip svajojau įsigyti mikrobangų krosnelę, o dabar jomis masiškai atsikrato žmonės, išsigandę žalingo mikrobangų poveikio. Tačiau šias spalvingas dėžutes kartais panaudoju pamokos pabaigoje vietoj įprastų šypsenėlių, įsivertinant savo darbą, įgytas žinias ar išmatuojant pamokos įdomumą.
ĮSIVERTINIMO EKRANAS skirtas pamokos pabaigai, norint, kad mokiniai objektyviai įsivertintų savo darbą, pasiektus rezultatus ir net elgesį. Šio ekrano nauda – stulbinanti! Neobjektyviai, dažniausiai per aukštai, vertinantys save mokiniai susidūrė su nemalonia, bet akivaizdžia savo darbo ataskaita. Ekrano principas be galo paprastas, kai kas gal net pasakys, kad primityvus. Bet patikėkite, jo nauda – begalinė. Ekraną sudaro pagrindas ir penkios dviejų spalvų juostelės, kuriose surašyti teigiami ir neigiami pamokos rezultatai. Iš pradžių vaikai bandė nustatyti ekrano juosteles taip, kaip nenusipelnė, tačiau paprašius pateikti atliktą darbą, įvardijus pamokos metu pateiktas pastabas, priminus kilusius nesusipratimus ar konfliktus, vaikai suprato, kad ekranas jiems neleidžia meluoti. Iš pradžių grėsminga raudona spalva kai kuriuos išvesdavo iš pusiausvyros, tačiau po kelių savaičių jie suprato, kad galima šalia nemėgstamos spalvos pridėti vieną žalią juostelę, vėliau dvi, tris… Kitoje ekrano pusėje pateikta instrukcija mano vaikus informuoja, kokį lipduką jie užsidirbo. Tačiau vertinti galima savo nuožiūra: iš karto įrašyti pažymį, kaupti lipdukus, paskatinti pagyrimu, įrašyti padėką klasės stende ar elektroniniame dienyne, palydėti draugo sėkmę aplodismentais ir pan. Metams einant į pabaigą, įsivertinimo ekranų nebenaudojau, nes… jų nebereikėjo. Vaikai įprato prie mano pasiūlyto darbo ritmo, užduočių kiekio ir pobūdžio, vertinimo kriterijų, todėl šis įrankis savo darbą atliko ir iškeliavo į užtarnautą poilsį. O jeigu po vasaros atostogų mano išdykėliai bus pamiršę visas taisykles bei susitarimus, ekranai bet kada galės sugrįžti.
Dar viena rezultatus fiksuojanti priemonė – PAŽYMIŲ TAUPYKLĖ, kur buvo kabinami dviejų spalvų grandinėlės žiedeliai – raudoni ir mėlyni. Kartą pusmetyje jie buvo skaičiuojami ir mokiniai gaudavo kaupiamojo vertinimo pažymius. Pripratusi, kad klausos sutrikimą turintys mokiniai mėgsta matyti savo ir draugų pasiekimus ir mažas nuodėmes atvirai, padariau didelę klaidą taip pat pasielgusi su elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais vaikais. Pykčio protrūkiai, ašaros ir nevaldomi žodžiai davė man skaudžią pamoką, kurios nebekartosiu, tačiau ir neslėpsiu, norėdama perspėti kolegas, turinčius ar turėsiančius minėtų sutrikimų vaikus. Taupyklė skubiai buvo pakabinta kitoje spintos durų pusėje, tačiau neužmiršta. Už gerus darbus, stropumą, aktyvumą, o taip pat ir tingumą, abejingumą dėstomam dalykui buvo kabinamos atitinkamos spalvos grandinėlės. Kiekvienas mokinys kartu su manimi galėjo „užsukti“ į tą ypatingą spintą ir pasitikrinti savo rezultatus. Tačiau buvo viena sąlyga – eiti galėjo po vieną ir tik tada, kai klasėje nebūdavo kitų mokinių, kad netyčia neišsprūstų netinkamas komentaras, pašaipa ar juokas iš tų, kurių grandinėlės yra labai trumpos arba nusidažiusios raudona (neigiama) spalva. Prisipažinsiu, kad ta taupyklė vienu metu buvo pagadinusi mano mokinius, nes jie prašydavo grandinėlės net už tai, kad atsakė į vieną klausimą, turėjo reikiamas priemones, gražiai elgėsi, nuvalė lentą ar palaistė gėlę. Tačiau mokslo metams įpusėjus, vaikai suprato, kad grandinėlę vis dėlto reikia užsidirbti.
Visų metų ataskaitos, pasiekimai ir, deja, nesėkmės bei tinginiavimas nugulė ATMINTIES PLANŠETĖSE, kuriose buvo fiksuojami išeito skyriaus rezultatai, atlikti ar neatlikti didesnės apimties namų darbai, atsiskaitymai, projektų veiklos, žymimos perskaitytos knygos, planuojami darbai. Entuziastingai pradėję pildyti planšetes, metams baigiantis keli mokinukai atsisakė fiksuoti savo rezultatus. Nepadėjo net pasaka, kad vaikų tėveliai gali pagalvoti, jog planšetes užpuolė virusas, sunaikinęs visą informaciją, todėl minėtų vaikų rezultatus tekdavo įrašyti man pačiai. Tai dariau mokiniams matant, kad jie suprastų, jog kompiuteriai viską išlaiko savo operatyviojoje atmintyje 😉
Tokie, atrodytų, vaikiški metodai buvo taikomi penktoje klasėje, tačiau neblogai pažinusi savo mokinius, žinau, jog kai kurie jų pasiteisins ir šeštoje, kadangi nors ir netikros, bet vis dėlto šiuolaikinės priemonės puikiai atitiko vaikų amžių, raidą ir esamą laikmetį. Nesakau, kad šios priemonės kardinaliai pakeitė mano mokinių pasiekimus, tačiau tikrai išmokė prisiimti atsakomybę už tai, ko nepadarė, padėjo suvokti to nedarymo pasekmes, paskatino „perlipti“ per savo užsispyrimą ir (ar) tingėjimą ir po truputį įsitraukti į ugdymo procesą.
Daugiau įrašų panašia tema:
sunki lietuvių kalbos rašyba, cituojamos Ilinojaus universiteto Čikagoje Slavų ir baltų kalbų bei literatūros departamento profesoriaus, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo bendradarbio Giedriaus Subačiaus, lituanistės doc. Zitos Alaunienės ir Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos mokytojos metodininkės Birutės Vaiciukevičienės mintys apie bereikalingai į vaikų galvas kišamą archaizmų rašybą, diskutuojama su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) pirmininke Irena Smetoniene apie testų žalą mokant vaikus, apie nepasisekusias pastangas panaikinti nosines raides žodžių šaknyje ir pakeisti raidės j rašymo taisyklę, apie liberalesnės skyrybos atsiradimą.
korsigita 