Taip pavadintame savaitraščio „Veidas“ žurnalistės Aušros Lėkos straipsnyje apžvelgiama
sunki lietuvių kalbos rašyba, cituojamos Ilinojaus universiteto Čikagoje Slavų ir baltų kalbų bei literatūros departamento profesoriaus, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo bendradarbio Giedriaus Subačiaus, lituanistės doc. Zitos Alaunienės ir Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos mokytojos metodininkės Birutės Vaiciukevičienės mintys apie bereikalingai į vaikų galvas kišamą archaizmų rašybą, diskutuojama su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) pirmininke Irena Smetoniene apie testų žalą mokant vaikus, apie nepasisekusias pastangas panaikinti nosines raides žodžių šaknyje ir pakeisti raidės j rašymo taisyklę, apie liberalesnės skyrybos atsiradimą.
Straipsnyje svarstoma, ar lietuviškos kabutės, ilgieji ir trumpieji brūkšniai sumenkina mūsų lietuviškumą, pasakojama apie šnekamojoje kalboje neišnykusių žodžių reabilitaciją, dar kartą grįžtama prie naujųjų moterų pavardžių darybos. Ši straipsnio vieta man ypatingai patiko, kadangi ne kartą girdėjau kritikuojant mano pasirinkimą turėti pavardę be priesagos -ien-. Pasirodo, pavardės su galūne -ė yra sudarytos pagal baltišką modelį!
Tačiau, nežiūrint visų aukščiau išdėstytų minčių, profesorius Giedrius Subačius primena, kad daugelyje pasaulio kalbų yra istorinė rašyba, todėl į rašybos reformą jis žiūri atsargiai ir viliasi, kad Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programos priemonių planas netaps „dar vienu vien šūkiais apipintu darbo planu“.


pamačiusi jo nelaimingą veidelį, nuraminau pasakydama, jog šią vasarą reikės perskaityti tik vieną knygą. Džiaugsmingas visos klasės VALIO! leido suprasti, kad aš tikrai persistengiau kiekvienų metų pabaigoje įteikdama mokiniams po segtuvą su užduotimis. Gabūs vaikai užduotis atlikdavo, o tinginiukai grąžindavo švarų nevartytą segtuvą. Bandžiau juokauti sakydama, kad mokiniai galėjo bent porą kartų susukti aplanką į vamzdelį, kad popierius įgautų vartyto išvaizdą.









