Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Kad vaikams būtų įdomu klausytis arba patiems skaityti, paįvairinkite pasakas STEAM metodais. Šį kartą visų mėgstamą pasaką apie stebuklingą pupą sutrumpinau, kad mažieji galėtų patys sukurti jos pabaigą, kad pajustų kūrybos ir įkvėpimo džiaugsmą.
Mano mažasis mokinukas, daugumos mano priemonių testuotojas, atsakė tradiciškai. Jo atsakymas leido suprasti, kad pasaka mažyliui girdėta.
Tačiau pasiūlymas pastatyti kopėčias tikrai buvo netikėtas. Iš pradžių penkerių su puse anūkui leidau pačiam pasirinkti darbo strategiją, bet pamačiusi, kad nei plastilinas, nei lipni juosta nesuklijuoja norimų medžiagų, prisijungiau prie berniuko veiklos. Dviese dirbti buvo smagu, tad netrukus į pupelės vazonėlį atrėmėme dvejas kopėčias. Jei reikės kopėčias prailginti, mažasis inžinierius jau žinos, kokias medžiagas rinktis. Belieka sulaukti pupelės augimo šuolio😉
Pasinaudoję gamtos pažinimo pamokose įgytomis žiniomis apie vandens būsenas, Nijolės Morkūnaitės eilėraštį „Ledo pilis“ ne tik skaitėme, bet ir įtraukėme jį į mokslinius eksperimentus. Iliustruodami kiekvieną eilėraščio eilutę, vaikai sužinojo, kad esant dideliam šalčiui vanduo virsta į ledą, o temperatūrai kylant jis vėl įgyja skystą būseną. Šį atradimą mokiniai patikrino statydami pilį iš ledo plytų. Šiltose rankose aptirpę ledo gabalai nenorėjo stovėti vienas ant kito ir vis nuslysdavo. Ragindami nenuleisti rankų, tikėti savimi, nesinervinti ir nenusiminti vaikai vis dėlto sugebėjo sudėti ledines plytas dviem aukštais. Ir visai nesvarbu, kad dedant paskutinę plytą statinys vėl sugriuvo, svarbiau tai, kad vaikai ne tik suprato, nuo ko priklauso vandens būsena, bet ir mokėsi drauge dirbti.
Pamoka apie vandens būseną persikėlė į namus. Mokiniai kartu su tėveliais net penkias dienas stebėjo stiklinėje esančio vandens pokyčius, leidusius suprasti, jog ne tik virinamas vanduo garuoja. Šis atradimas paskatino išsiaiškinti, kur dingo stiklinėse buvęs vanduo. Gamtos mokslų mėgėjai nesunkiai atsakė, kad garuodamas vanduo kyla aukštyn ir virsta debesimis.
O į klausimą, kaip jis grįžta atgal į žemę, atsakė sausio mėnesio antrąją savaitę į Lietuvą atkeliavusi mums įprasta ir labai išsiilgta žiema. Pasinaudojusi oro sąlygomis ir vaikų patirtimi, pakviečiau juos į snaigių laboratoriją, kurioje visi kartu patikrinome mįslėje apie snaigę esančius faktus. Beje, šį kartą mokslinis tyrimas buvo užbaigtas terapine vaizdo medžiaga, parodžiusia, kaip gamtoje susiformuoja snaigės. Efektas buvo toks didelis, kad šį filmuką rekomenduoju ir jums įtraukti į pamokas apie žiemą.
Mokslines-literatūrines pamokas baigėme taip pat su terapijos užduotimi – debesų stebėjimu ir realių objektų juose ieškojimu. Šios užduoties idėja kilo tada, kai Vytės Nemunėlio „Meškiuko Rudnosiuko“ skaitymo metu viena mokinė parodė man dangumi einančios… tikros meškos nuotrauką! Kadangi Lietuvoje dangus dažniausiai būna cepelinų spalvos, mums tokia sėkmė nenusišypsojo, todėl užduotį pavadinau „Debesų medžiokle“. Labai džiaugiuosi, kad medžioklėje vaikai dalyvavo kartu su savo šeimos nariais. Jie ne tik ieškojo laimikio, bet ir turėjo atspėti, ką pavyko sumedžioti man. Kažkodėl atrodo, kad pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, nemėgstančio žiūrėti į debesis ir svajoti. Juk svajonės skatina siekti gyvenimo tikslų, lavina kūrybiškumą, padeda atsipalaiduoti, teikia daug teigiamų emocijų. Įdomus pastebėjimas – jeigu atvaizdas nėra labai aiškus, dažnas debesyse mato vis kitokį vaizdą. Pavyzdžiui, jūrų arkliuką, šuniuką, sraigę ar vėžlį, kaip kitiems pasirodė, net paukštį, kuris nusinešė Beno ir jo tėvelių prie jūros pagautą paršiuką, atspėjo ir mokiniai, ir jų tėvai, o atsakymų apie paskutinės nuotraukos personažus sulaukiau labai įvairių.
Nuotraukoje – mūsų būsimų skaitymo pamokų siužetas. Tad kokį kūrinį mes skaitysime? Atsakymų lauksiu komentaruose 🙂
Naujoviškas ukrainiečių liaudies pasakos „Pirštinė“ skaitymas suteikė mokiniams daug džiaugsmo ir netikėtumų. Šį kartą pasakos turiniu pasinaudojau ne tik skaitymo įgūdžių lavinimui. Dėkinga pasakos tema leido su mokiniais atlikti gamtos mokslų eksperimentą ir išsiaiškinti, kodėl žiemą mūvimos pirštinės. Pirštinėje gyvenę pasakos veikėjai suteikė progą patiems išbandyti ir įsitikinti priešdėlių įtaka žodžio reikšmei. Pamoka parengta įtraukiojo ugdymo principu, todėl ja galės naudotis ugdytojai, dirbantys su įvairios raidos vaikais.
Išgirdusi septintos klasės mokinuko klausimą, ar užduosiu šią vasarą namų darbų, bei pamačiusi jo nelaimingą veidelį, nuraminau pasakydama, jog šią vasarą reikės perskaityti tik vieną knygą. Džiaugsmingas visos klasės VALIO! leido suprasti, kad aš tikrai persistengiau kiekvienų metų pabaigoje įteikdama mokiniams po segtuvą su užduotimis. Gabūs vaikai užduotis atlikdavo, o tinginiukai grąžindavo švarų nevartytą segtuvą. Bandžiau juokauti sakydama, kad mokiniai galėjo bent porą kartų susukti aplanką į vamzdelį, kad popierius įgautų vartyto išvaizdą.
Artėjant vasaros atostogoms, dar daugiau abejonių sukėlė ir internete plačiai aptarinėtas straipsnis „Juodosios pedagogikos labirinte: į kovą su namų darbais“. Todėl šiemetinei vasaros užduočiai įtakos turėjo prieš metus „Lietuvos ryte“ skaitytas straipsnis apie italų mokytoją Cesare Cata, savo mokiniams pasiūliusį vasaros atostogas praleisti kreipiant mažiau dėmesio į akademinius pasiekimus. Nors mano užduotyse reikės atkreipti dėmesį į šiuos dalykus, tačiau mokiniai gali ir nesuprasti, nes išeitas lietuvių kalbos temas pabandžiau paslėpti. Pirmas trumpas žvilgtelėjimas į išdalintus vokus jau sulaukė atgarsio – linksmas vienos mergaitės AČIŪ! ir po to sekęs klausimas, ar galės skaityti daugiau knygų, paliudijo, kad einu teisinga linkme.
pamačiusi jo nelaimingą veidelį, nuraminau pasakydama, jog šią vasarą reikės perskaityti tik vieną knygą. Džiaugsmingas visos klasės VALIO! leido suprasti, kad aš tikrai persistengiau kiekvienų metų pabaigoje įteikdama mokiniams po segtuvą su užduotimis. Gabūs vaikai užduotis atlikdavo, o tinginiukai grąžindavo švarų nevartytą segtuvą. Bandžiau juokauti sakydama, kad mokiniai galėjo bent porą kartų susukti aplanką į vamzdelį, kad popierius įgautų vartyto išvaizdą.
korsigita 