Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Sulaukusi mokyklos direktorės Renatos Aglinskienės pasiūlymo pritaikyti savo klasėje metodinę priemonę „Sensorinės dietos kortelės“, nudžiugau, nes skaičiau apie jas internete ir labai susidomėjau. Mėnesį pragulėjusios mano stalčiuje šiandien jos startavo su įspūdinga jėga – įvairių gyvūnų judesių kartojimas padėjo sumažinti emocinę įtampą ir palikti ją kurėne, kurį pastumti buvo nelengva, bet įdomu. Tai supratau stebėdama savo mokinius, kurie pertraukos metu demonstravo kitų klasių vaikams, ką jiems reikėjo padaryti. Manau, kad korteles kūrusi Lietuvos jūrų muziejaus delfinų terapijos centro vadovė, profesorė, sensorinių poreikių ekspertė dr. Brigita Kreivinienė net nepagalvojo, kad šių kortelių veikėjai mums pasitarnaus ir mokantis konkrečių lietuvių kalbos dalykų. Viena yra atlikti judesius pagal instrukciją ir visiškai kita, kai, pavyzdžiui, lamantiniškas apkabinimas padeda suprasti savybinio įvardžio reikšmę.
Nors iki Advento dar toli, savaitgalį pas mane viešėjęs pirmokas jau išbandė keletą naujojo Advento kalendoriaus „Kalėdinių žaisliukų fabrikas“ užduočių. Tačiau šis įrašas atsirado ne dėl to – norėjosi parodyti, kaip įdomiai skaitmeninė karta mūsų senolių tradicijas perkelia į savo pasaulį. Sėkmingai išsprendęs galvosūkį Sudoku, mažylis sumanė savo rezultatą išsaugoti dukart, todėl eglutės žaisliukas buvo nufotografuotas ir išspausdintas nedideliu kišeniniu spausdintuvu.
„Norėsiu šito kalendoriaus“, – vartydamas įvairiomis technikomis pagamintus žaisliukus paprašė manęs berniukas, visiškai neseniai žibančiomis akutėmis apžiūrinėjęs viename prekybos centre Advento kalendorių kalnus 🙂
Įdomu tai, kad šiais metais Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pasiūlyta Tolerancijos dienos tema „Tolerancijos gatvė“ sutapo su man į rankas patekusios John Boyne knygos „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ turiniu. Būtent Barnabio tėvai labai stengėsi, kad gatvės kaimynai nesužinotų apie jų sūnaus išskirtinumą. Skaitydama knygą vis galvojau, kad ją reikėtų pasiūlyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, nesugebantiems suprasti ir susitaikyti su kitokiu vaiku. Už vaikiškos fantazijos slypi tokie skaudūs vaiko išgyvenimai, kurių dažnas suaugęs neatlaiko ir pasirenka lengvesnį kelią – neigimą, ignoravimą ar net atstūmimą 😥 Paėmusi knygą neperskaičiau, kas rašoma jos viršelyje, todėl džiugiai nustebau, kad mano mintys sutapo su knygą vertusios Violetos Palčinskaitės įrašu. Kitokio vaiko tema vis dar skaudi ir aktuali, artimųjų ir kaimynų nuomonė dažnai svarbesnė už savo vaiko, todėl ji ypatingai tiks šių metų Tolerancijos dienai.
Internetiniame puslapyje Coffee and Carpool: Raising Kind Kids radau paveikslėlį, kuris tiks ir šiemetinei Tolerancijos dienai, ir socialiniam emociniam ugdymui (SEU). Kadangi pakeičiau buvusį tekstą savu, paveikslėlį galima naudoti tik nurodžius jo autorių.
Naujas ir neįprastas Advento kalendorius įtrauks vaikus į kūrybines, lavinamąsias ir terapines veiklas. Nuo kitų Advento kalendorių jis skiriasi tuo, kad vaikams nereikės atidarinėti langelių, dėžučių, vokų, buteliukų ir kitų įvairios talpos daiktų. Šis kalendorius labiau panašus į sieninį, kuris, kaip mįslėje, kas mėnesį dėl išplėšiamų lapų vis plonėja. Tad šį kalendorių galima atsispausdinti ir pakabinti, susegti kaip knygą ir kasdien vartyti, demonstruoti ekrane arba kasdien paruošti tik po vieną lapą. Yra du Advento kalendoriaus variantai: pirmajame surašytos dienos nuo Advento pradžios iki jo pabaigos tiems, kurie mėgsta netikėtumus, kasdien patiriamus siurprizus; antrajame variante dienos skaičių vaikai galės įsirašyti patys, nes jis skirtas tiems, kuriems labiau (pa)tinka struktūruota veikla. Antrasis kalendoriaus variantas leis vaikui pačiam pasirinkti bet kurį žaisliuko gaminimo būdą. Jeigu jis pageidaus kitą dieną pakartoti, leiskite, tegul kūrybiškumas teka vaiko pasirinkta vaga. Tuo pačiu jūs sužinosite, kokios veiklos jam labiausiai patiko ir tas žinias pritaikysite organizuodami tolimesnį ugdymą. Gali būti, kad kokių nors žaisliukų vaikas iš viso negamins. Nieko tokio, svarbu, kad visas 24 dienas jis sukurtų po vieną puošmeną eglutei. Beje, jei vaikas įsitrauks į kūrybinę veiklą ir norės per dieną pagaminti ne vieną žaisliuką, tegul kuria, tegul žaisliukų būna tiek daug, kiek telpa džiaugsmo jo širdelėje, juk žaisliukus bus galima panaudoti labai įvairiai: sukabinti ant eglutės, išpuošti klasę, grupę ar savo kambarį, dekoruoti jais dovanų maišelius ar dėžutes, pasidalinti su artimais žmonėms…
Advento kalendorius turi dar keletą privalumų. Jis tinka įvairaus amžiaus, įvairios raidos vaikams. Patys mažiausieji žaisliukus kurs taškuodami, brūkšniuodami, lipdydami, karpydami, spalvindami, dėliodami, varstydami. Vyresnieji margins juos skaičiuodami, mokydamiesi raidžių, pindami, lankstydami. Kalendoriuje yra žaisliukų, siūlančių pažaisti su šeima ar draugais, prašančių išspręsti galvosūkį, išsiburti ateitį, numatyti orą ir pan. Tokia užduočių įvairovė padės įtraukti į veiklas vienos šeimos skirtingo amžiaus vaikus, o darželyje ar mokykloje sukurs šventinę įtraukiojo ugdymo aplinką.
Atsakymą į šį klausimą vaikai ras užduočių ir spalvinimo knygutėje. Mėgstantiems spalvinti vaikams siūlau PDF formatu parengtą knygutę. Tiems, kuriems spalvinimas nėra pats maloniausias užsiėmimas, siūlau dirbti su skaitmenine knygute. Ji tiks ir tiems, kurie turi rašymo planšetes. Būtent joje mano keturmetė anūkė piešė vaiduokliuko kišenę, didžiulį vorą, mezgė voratinklį, atvaizdavo knygutės herojaus nuotaiką… Tokia veikla ne tik sudomins skaitmeninę kartą, bet ir prisidės prie tvarumo idėjų skleidimo.
Pamėkite šitą įrašą, komentaruose nurodykite elektroninio pašto adresą ir netrukus gausite PDF formatu parengtą 20 puslapių knygelę.
Interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ radusi įdomių straipsnių ir pamąstymų apie Heloviną, buvau nustebusi, kad šios šventės pradžia ir prasmė smarkiai skiriasi nuo šiandieninės. Tad spalvinimo užduotyje „UŽAUGINK MOLIŪGĄ“ atsirado keletas netikėtų klausimų. Tiesa, jų buvau paruošusi daug daugiau, tačiau nesinorėjo užgožti artėjančių Vėlinių ir perkrauti piešinio spalvomis. Tad kitą informaciją apie kalendorinės keltų žemdirbystės šventės virtimą Helovinu savo mokiniams perduosiu žodžiu.
Po septynerių metų pertraukos lietuvių kalbos pamokos vėl persikėlė į knygnešių Meką – Martyno Jankaus sodybą, kuri primena Mažosios Lietuvos spaustuvėje leistus leidinius, lietuviškos spaudos draudimą ir unikalią knygnešių istoriją. Sodyboje nuo 2003 metų veikia Mažosios Lietuvos paveikslų sodas, kurį galima lankyti bet kuriuo metų laiku. Puikus oras leido man įkurti klasę tarp unikalių meno kūrinių, kurioje mokiniai atliko ir mano parengtas, ir vietoje gimusias užduotis: išspręsti galvosūkį, rasti ne mažiau kaip 2 spaudos draudimo įrodymus, perskaityti gotišku raštu parašytą tekstą, padėsiantį atspėti daikto paskirtį.
Po M. Jankaus sodybos lietuviško rašto kelias pasuko Rambyno kalno link, į Mažosios Lietuvos panteoną – Bitėnų kapinaites. Pasisveikinę su ties vartais besidarbuojančia pora, įžengėme į garsių žmonių amžinojo poilsio vietą. Tiesa, atsigręžę atgal ir pamatę savo pėdas, supratome, jog sutikta darbininkų pora buvo ką tik sugrėbusi visus kapinaičių takelius, todėl pasijutome šiek tiek nejaukiai. Trumpai stabtelėję prie Martyno Jankaus ir Vydūno kapų, peržvelgę Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ir Liudviko Rėzos įamžinimo vietą, išskubėjome atgal. Pamatę vėl grėbliais besidarbuojančią porą, atsiprašėme už sutrukdymą, tačiau buvome nuraminti ir išlydėti šiltomis žmonių šypsenomis.
Kopdami į Rambyno kalną mokiniai gavo dar vieną užduotį – išsiaiškinti aukuro istoriją ir pasakyti, kodėl apsilankymo dieną trys jo akmenys buvo skirtingų spalvų. Užkopę į pačią kalno viršūnę vaikai sutartinai aiktelėjo pamatę Nemuno atodangą ir ją supantį grožį. Mintis, kad vos už 20 kilometrų yra Ragainė – vieta, kurioje ne tik buvo rengiama pirmoji lietuviška knyga, bet ir Ukrainą užpuolusi Rusija, dar labiau sustiprino vaizduotę, todėl pasigirdęs oro pavojaus signalas privertė krūptelėti. Laimė, į mobiliuosius telefonus atskriejo žinutė apie netoliese vykdomą perspėjimo sirenų tikrinimą.
Trumpam atidėję lietuviško rašto kelionę, pasukome prie garsiosios Raganų eglės, kuri, kaip skelbė stendas, neatlaikė klimato pokyčių ir žuvo. Liūdna buvo žiūrėti į kamienais turtingą, bet nebeturinčią nei vieno spyglio eglę. Skaudu suvokti, kad dėl dalies tų pokyčių kaltas žmogus.
Sustoję paskutinėje stotelėje papietauti, pamokas mokiniai užbaigė kaip ir pradėjo – dar vienu galvosūkiu „RAMBYNO PARKO PASLAPTYS“, padėjusiu apžvelgti ne tik kelionės patirtį, bet ir šio regiono įtaką lietuviško rašto raidai.
„Esamojo laiko veiksmažodžių labirintas“ man padėjo ne tik patikrinti mokinių žinias, bet ir įtraukti juos į žaidimą. Kauliuko metimas, azartiškas bandymas išvengti ugnies, papildomų užduočių atlikimas poromis patiko mėgstantiems mokytis, o tie, kurie nuolat „pamiršta“ išmokti, tikrai užpildė esamas spragas. Tai supratau stebėdama, kaip vaikai dėlioja į LearningApps programos užduoties langelius įvairius esamojo laiko veiksmažodžius.
korsigita 