Kategorija: Metodinės priemonės

Šiandien noriu pasidžiaugti dviem Vilniaus knygų mugėje rastomis knygutėmis vaikams, paskatinusiomis ne tik skaityti, bet ir susidomėti gėlininkyste. Ką bendro turi skaitymas ir gėlės, pasufleruos knygų pavadinimai.

„Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ su ypatingai šiltu rašytojos Evelinos Daciūtės palinkėjimu buvo skirtas pusketvirtų metų mergytei Izabelei. Katino Oskaro Murkaus Rumtumtugerio nuotykius, papildytus mano sugalvotais judesiais ir vaidyba, skaitėme gal pusę šimto kartų, nes mažoji vis grįždavo prie įdomiausių vietų ir prašydavo pakartoti. Jai ypač patiko momentas, kada kartu su Oskaru teatrališkai tekdavo laukti, kol mažas lapelis pavirs gėle. Garsus burzgimas vedžiojant pirštuku po knygos puslapį, trumpo katino ir tulpės barnio metu skleidžiami garsai, kurie visada baigdavosi skardžiu juoku, patvirtino faktą, kad mažiesiems labai patinka įvairūs garsažodžiai. Knyga sužavėjo šiltu pasakojimu apie žiemos nemėgusio katino pokyčius, mokymąsi bendrauti, rūpintis kitais ir laukti… Kad anūkė suprastų to laukimo prasmę, pasisodinome ir mes tulpių. Jautri draugystės istorija įstrigo mažylei. Tai atskleidė jos reakcija į nukritusius tulpės žiedlapius darželyje, įrengtame prie mano daugiabučio. Paaiškinimas, kad taip pat nutiks ir jos tulpėms, sugraudino mergaitę, bet knygos žodžiais nuskambėjęs mano priminimas, kad teks palaukti, vėl sugrąžino į jos veiduką šypseną.

  Antrasis sodinimo etapas vyko su priešmokyklinuku Aru po perskaitytos Ignės Zarambaitės knygos „Simas ir jo kalavijas“. Mažasis gėlininkas mano anūką supažindino su įvairiomis gėlėmis ir net du vardus turinčiu augalu, nukėlusiu į gladiatorių laikus; perdavė slaptą prietarą apie vogtų gėlių auginimą; papasakojo, kad be žaidimų ar karstymosi medžiais yra daugybė kitų įdomių užsiėmimų. Nesėkmingi Simo bandymai užsiauginti kardelį mokė neprarasti kantrybės ir tikėjimo, o berniuko vaizduotėje kylančios kovos su slibinais ir audromis įtraukė ir mano mažąjį klausytoją. Todėl pasiūlymą pasisodinti savo kardelį anūkas priėmė su džiaugsmu. Juk taip smagu kambario viduryje pasikapstyti po juodą žemę! Dar smagiau pasidarė sužinojus, kad vazonėlį su pasodintais dviem svogūnėliais galės vežtis namo. Šiandien anūko kardeliai sparčiai stiebiasi į viršų, nes jiems negresia nei vėjai, nei audros, nei nerūpestingų praeivių kojos. Jiems nereikia nei tvoros, bet gali būti, kad prireiks kopėčių, kaip nutiko seneliui ir senelei vienoje pasakoje pasodinusiems pupelę😊 Berniuko susidomėjimas gėlėmis nustebino jo mamą, tad gali būti, kad knygos veikėjas Simas turės dar vieną bendramintį, iškeisiantį išmaniuosius įrenginius į paslaptingą augalų pasaulį.