Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Šiandien su džiaugsmu stebėjau būrį Klaipėdos lopšelio-darželio „Puriena“ priešmokyklinukų, sutikusių pasinerti į vaikišką avantiūrą – išbandyti savo galimybes skristi į Mėnulį. Išbandymai buvo nelengvi: svaigulio pratimas, reakcijos patikrinimas, regėjimo testas, kvėpavimo aparato gaminimas, raketos dėliojimas ir jos paleidimo į kosmosą šūkio mokymasis.
Kada mažieji „Aitvarėlių“ grupės vaikai sužinojo, kad kalbėsime apie Mėnulį, vienas berniukas nedrąsiai prasitarė, jog užaugęs nori būti kosmonautas. Edukacijos pabaigoje svajotojų apie kosmoso platybes atsirado daugiau. Toks ir buvo mano tikslas – smagiu žaidimu, inovatyviai pateiktomis užduotimis pažadinti mažuosiuose svajones apie svaiginančius skrydžius. Ir nebūtinai į kosmosą, juk už mėnesio jie atsisveikins su darželiu ir išskris į naują kelionę. Sėkmingo skrydžio, vaikai! Tik nepamirškite taisyklingai kvėpuoti, atidžiai dairytis ir semti saujomis tai, kas dar nepažinta ir nepatirta.
Trys spalvingos užduotys padės sukurti skaitmeninius atvirukus mamoms ir močiutėms, praturtinti žodyną panašiai skambančiais naujais žodžiais. Pirmoji užduotis „Tulpės mamai“ patiks tiems, kas nelabai gali pasigirti piešimo gebėjimais. Piešdami ekrane vaikai turės galimybę pademonstruoti savo kūrybiškumą ir vaizduotę pasirenkant pievos ir tulpių žiedų atspalvius iš spalvų paletės; mokysis įrašyti šiltą sveikinimą. Šią užduotį galima pritaikyti sukuriant vaikams įvairių instrukcijų. Pavyzdžiui, kairėje pusėje nupiešk dvi raudonas tulpes, dešinėje – tris geltonas; išmargink pievą trijų spalvų lapeliais; nupiešk septynias skirtingų spalvų tulpes; parašyk keturių žodžių sveikinimą ir pan.
Flippity programa sukurtą atviruką galima piešti ir ekrane, ir popieriaus lape – tereikia pasirinkti piešimo arba spausdinimo mygtuką. Užduotis „Gėlė mamai“ skatins kritiškai mąstyti, padės mokytis arba prisiminti spalvų pavadinimus. Spausdinimui skirtoje užduotyje galima pasiūlyti vaikams trijų rūšių variantus: su spalvų pavadinimais, su spalvotais rutuliukais, su spalvotais rutuliukais ir spalvų pavadinimais.
„Žodžių laiptai“ ne tik mokys švelniai kreiptis į brangiausią žmogų, bet ir praturtins žodyną naujais žodžiais, primins, kaip pradedamas rašyti sveikinimas ar laiškas, kurį vaikai galės parašyti atsispausdinę pirmoje užduotyje sukurtus atvirukus.
Nemokėdama nei groti, nei dainuoti po 8 bandymų gavau nors ne visai idealų, bet tikrai smagų rezultatą. Čia yra posakio „Niekada nesakyk niekada“ įrodymas, nes prieš metus sau kartojau, jog man dirbtinis intelektas visiškai nereikalingas. Reikalingas, juk dabar nebereikia dūsauti, kad nemoku piešti, groti, dainuoti… Tiesa, kantrybės ir laiko kuriant draugystę su dirbtiniu intelektu reikia labai daug, nes jam yra normalu sugeneruoti paveikslėlį, kuriame man moja tris rankas turintis vaikas, dvi uodegas linksmai vizgina šuo ar šalia čiaupo bėga vanduo… 😀 Tačiau atgiję ir prakalbę paveikslėliai tikrai verti viso jiems paaukoto laiko.
Kam norėsis šiuolaikiškesnės užduoties, teks pasikviesti vyresnius brolius, seses ar draugus ir kartu išmarginti Flippity margutį.
Bus ir originalus stalo žaidimas, kuriame reikės ne eiti, o spalvinti. Tačiau mėgstantys rungtyniauti su bokšteliais ar kitomis figūrėlėmis, nuspalvinę tris takelius galės vėliau mesti kubelius ir žaisti klasikinį stalo žaidimą. Tik reikėtų jį atsispausdinti ant didesnio formato lapo ir, žinoma, laminuoti.
Šiandien noriu pasidžiaugti dviem Vilniaus knygų mugėje rastomis knygutėmis vaikams, paskatinusiomis ne tik skaityti, bet ir susidomėti gėlininkyste. Ką bendro turi skaitymas ir gėlės, pasufleruos knygų pavadinimai.
„Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ su ypatingai šiltu rašytojos Evelinos Daciūtės palinkėjimu buvo skirtas pusketvirtų metų mergytei Izabelei. Katino Oskaro Murkaus Rumtumtugerio nuotykius, papildytus mano sugalvotais judesiais ir vaidyba, skaitėme gal pusę šimto kartų, nes mažoji vis grįždavo prie įdomiausių vietų ir prašydavo pakartoti. Jai ypač patiko momentas, kada kartu su Oskaru teatrališkai tekdavo laukti, kol mažas lapelis pavirs gėle. Garsus burzgimas vedžiojant pirštuku po knygos puslapį, trumpo katino ir tulpės barnio metu skleidžiami garsai, kurie visada baigdavosi skardžiu juoku, patvirtino faktą, kad mažiesiems labai patinka įvairūs garsažodžiai. Knyga sužavėjo šiltu pasakojimu apie žiemos nemėgusio katino pokyčius, mokymąsi bendrauti, rūpintis kitais ir laukti… Kad anūkė suprastų to laukimo prasmę, pasisodinome ir mes tulpių. Jautri draugystės istorija įstrigo mažylei. Tai atskleidė jos reakcija į nukritusius tulpės žiedlapius darželyje, įrengtame prie mano daugiabučio. Paaiškinimas, kad taip pat nutiks ir jos tulpėms, sugraudino mergaitę, bet knygos žodžiais nuskambėjęs mano priminimas, kad teks palaukti, vėl sugrąžino į jos veiduką šypseną.
Antrasis sodinimo etapas vyko su priešmokyklinuku Aru po perskaitytos Ignės Zarambaitės knygos „Simas ir jo kalavijas“. Mažasis gėlininkas mano anūką supažindino su įvairiomis gėlėmis ir net du vardus turinčiu augalu, nukėlusiu į gladiatorių laikus; perdavė slaptą prietarą apie vogtų gėlių auginimą; papasakojo, kad be žaidimų ar karstymosi medžiais yra daugybė kitų įdomių užsiėmimų. Nesėkmingi Simo bandymai užsiauginti kardelį mokė neprarasti kantrybės ir tikėjimo, o berniuko vaizduotėje kylančios kovos su slibinais ir audromis įtraukė ir mano mažąjį klausytoją. Todėl pasiūlymą pasisodinti savo kardelį anūkas priėmė su džiaugsmu. Juk taip smagu kambario viduryje pasikapstyti po juodą žemę! Dar smagiau pasidarė sužinojus, kad vazonėlį su pasodintais dviem svogūnėliais galės vežtis namo. Šiandien anūko kardeliai sparčiai stiebiasi į viršų, nes jiems negresia nei vėjai, nei audros, nei nerūpestingų praeivių kojos. Jiems nereikia nei tvoros, bet gali būti, kad prireiks kopėčių, kaip nutiko seneliui ir senelei vienoje pasakoje pasodinusiems pupelę😊 Berniuko susidomėjimas gėlėmis nustebino jo mamą, tad gali būti, kad knygos veikėjas Simas turės dar vieną bendramintį, iškeisiantį išmaniuosius įrenginius į paslaptingą augalų pasaulį.
Kažkada vienuose mokymuose, skirtuose klasės auklėtojams, sakiau, kad mes savo auklėtiniams turime būti mamos ir tėčiai, psichologai, santykių specialistai, slaugytojai, raštinės administratoriai, režisieriai, renginių vedėjai, guodėjai, būrėjai ir kitokie -ėjai viename. Kaip sugebėti persikūnyti, kaip nepasimesti tarp žmonių ir atvejų įvairovės, kaip bendrauti su auklėtinių tėvais, kad būtų sukurta natūrali mokymosi aplinka vaikams, kokias strategijas pasirinkti, kad didėjantis sąlyčio taškų su tėvais, mokinio padėjėjais, kolegomis skaičius skatintų pozityvų ryšį, kaip paversti savo klasę saugia erdve auklėtiniams, kurioje būtų kuriama pasitikėjimo aplinka, kurioje paaugliai galėtų būti savimi, bet tuo pačiu jie klausytųsi ir mokytųsi.
Apie tai šiandien kalbėjau su Telšių „Kranto“ progimnazijos klasės auklėtojais seminare „Bendravimo ir bendradarbiavimo su klasės auklėtoju ribos, paribiai ir užribiai“, turinčiais ypatingus bendruomenės susitarimus, tačiau pripažįstančiais, kad yra nuolatinėse bendravimo ir bendradarbiavimo problemų sprendimo paieškose, nes kasdien susidurdami su naujais žmonėmis ir situacijomis, jie supranta, jog tai, kas vakar sėkmingai veikė, šiandien gali nebetikti.
🔎Patekti ten galės tik turintys kvietimą. Tačiau iš pradžių jį reikės iššifruoti. Šį kartą mokiniams reikės gerai pasukti galvas, nes šifro raktas – mobiliojo telefono klaviatūra – atskleis po kelias raides, tad kokia tinka raštelyje, teks susigaudyti patiems. Jeigu kam nors ši užduotis pasirodys neįveikiama, galima pasirinkti antrąjį jos variantą, pritaikytą individualių poreikių turintiems vaikams.
Tačiau pabandyti verta, nes sėkmės atveju Užgavėnės bus švenčiamos legendomis apipintame kalne, kuriame renkasi pasilinksminti raganos. O ir kelionė į puotą laukia neįprasta – kiek laiko reikės keliauti apsižergus 🧹raganos šluotą, taip pat teks apskaičiuoti patiems. Didžiausią šluotos pasiekiamą greitį radau angliškame puslapyje. Kodėl pasitikėjau būtent juo? Dėl dviejų priežasčių: 1) panaršiusi lietuviškuose puslapiuose nieko neradau, 2) faktas, jog Kvidičo muziejuje Londone eksponuojama viduramžių šluota, leidžia galvoti, kad anglai daugiau nei mes žino apie šios transporto priemonės galias.😊
Kas dar laukia keliauninkų? Pasižiūrėkite patys.😊 O jei kvietimas nesuvilios, visada galite grįžti prie tradicinių Užgavėnių šventimo ir pasinaudoti ankstesnių metų idėjomis, kurias išbandė ne tik mano mokiniai.
Pavadinimas šiek tiek primena posakį „Šviesa tunelio gale“, tačiau skaitydami Marko Tveno apysakos „Heklberio Fino nuotykiai“ ištraukas su mokiniais vieningai sutarėme, kad pagrindinio herojaus gyvenimas buvo panašus į klaidžiojimą painiais labirintais. Kokiomis spalvomis galima pavaizduoti Heklberio Fino patirtus nuotykius, ko berniukas tikėjosi išnarpliojęs labirintą, skaitytojai bandė pavaizduoti spalvindami optinės iliuzijos paveikslėlį, kuris paįvairino skaitymą ir padėjo priartėti prie atsakymo į klausimą „Kas formuoja literatūros veikėjo charakterį?“.
3D labirintą galima panaudoti skaitant ir kitus literatūros kūrinius. Jis gali virsti ir sveikinimo atviruku, ir stalo žaidimu, ir nusiraminimo ar atsipalaidavimo priemone.
korsigita 