Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Į šiandieninį DI kokteilį sudėjau savo 7 mėnesių darbo su dirbtiniu intelektu patirtį. Pagrindiniai kokteilio ingredientai yra trys: pokalbio partneris, bendradarbiaujantis asistentas ir mano idėjas įgyvendinantis agentas. Papildomi ingredientai: drąsa, smalsumas ir nesibaigiantis stebėjimasis DI galimybėmis. Bet yra ir dar vienas slaptas prieskonis, be kurio šis kokteilis būtų beskonis ir blankus. Tai – TechnoKey mokymai, išbraukę mane iš tradicinių skeptiškai nusiteikusių DI vartotojų minios sąrašo ir įtraukusių į uždarą klubą, kurio dėka vakar pirmą kartą išdrįsau deleguoti savo darbą DI agentui. Tad ir kokteilis šiandien sodresnis, skanesnis ir įdomesnis. Tik 7 mėnesiai, bet kiek per juos išmokta, patirta, išbandyta ir įgyvendinta! Mintyse meldžiuosi, kad galėčiau tuo dalintis su mokiniais ir kolegomis kuo ilgiau, nes laikas nestovi vietoje ne tik DI evoliucijoje, bet ir mano gyvenime🙏
Sakinys „Kada atvažiuosim?“ kelionėse gąsdina visus tėvus. Iš pradžių vaikai pasitenkina žodžiu „greitai“, tačiau ramią kelionės idilę netrukus pakeičia sensorinė perkrova: 5–7 metų vaikas pradeda muistytis, pykti ant per ankštų saugos diržų, o ore pradeda kauptis emocinės audros debesys. Tad ilgos kelionės dažnai tampa ne poilsio pradžia, o didžiuliu streso testu, kurio neišlaikę tėvai įbruka vaikui į rankas planšetę ir patys mėgaujasi dirbtine ramybe naršydami internete. Kad kelionės būtų ramesnės ir įdomesnės, kad keliautojai nesibartų, o dar labiau suartėtų, sukūriau terapinį kelionių žaidimą „Debesų ir plento švyturiai“. Pasirinkau tokį amžiaus tarpsnį, kadangi žaidimą kūriau savo anūkams, su kuriais šią vasarą leisiuosi į dvi keliones automobiliu ir lėktuvu.
Skirtingai nuo įprastų žaidimų, kur vaikai varžosi ir dažnai susipyksta dėl pralaimėjimo, „Debesų ir plento švyturiai“ remiasi visai kita filosofija – čia pralaimėtojų nėra, čia visi keliautojai tampa viena komanda, siekiančia bendro tikslo – saugiai ir ramiai pasiekti finišą. Žaidimas suprojektuotas taip, kad mažintų sensorinį triukšmą ir sugrąžintų vaikui kontrolės, emocinio stabilumo jausmą. Jo principas labai paprastas: 1) ištraukiama kortelė (rinkinyje yra 15 pilkų kortelių kelionei automobiliui ir 15 mėlynų – skrydžiui lėktuvu); 2) atliekama užduotis (nuo aplinkos stebėjimo, smagių vaizduotės žaidimų iki specialių nusiraminimo pratimų); 3) įžiebiamas švyturys (po kiekvienos užduoties žaidėjai sušunka „Švyturys įžiebtas!“ ir specialiame žemėlapyje lipduku arba markeriu pažymi įveiktą langelį nuo 1 iki 15).
Didžiausias šio žaidimo išskirtinumas – integruotos emocijų valdymo praktikos. Kai vaikas pavargsta ir įvyksta sensorinė perkrova, tėvai ištraukia specialias korteles (pavyzdžiui, „Plunksnos kvėpavimas“ arba „Laiko kapsulė“), kurių pratimai padeda vaikui nukreipti dėmesį, giliai kvėpuoti ir saugiai išleisti susikaupusią įtampą. Negana to, žaidimo taisyklėse yra numatyta pagalba – jei vaikas per daug pavargęs, tėvai gali perimti didžiąją užduoties dalį, kad mažasis keliautojas vis tiek patirtų sėkmės džiaugsmą be papildomų pastangų.
Žiūrint šį vaizdo įrašą, gali pasirodyti, kad tai – tik graži metafora. Tačiau už šių trijų simbolių slypi kasdienės mokytojo paieškos, kaip pamokoje sujungti kelias disciplinas, kad mokinių akyse įsižiebtų susidomėjimas. Atsakymą galima rasti žongliruojant vaidmenimis, iš kurių DI asistentas suplaka neragautą integruotos pamokos kokteilį, kuriame geografas keliauja laiku ir veda per kintančius žemėlapius; istorikas persikūnija į praeities detektyvą, kiekvienam faktui suteikiantį intrigą; muzikos mokytojas tekstą paverčia skambančiu ritmu. O tada įvyksta magija ir virtualus plaktuvas sugeneruoja integruotą užduotį, kurioje Baltijos jūros valstybės, Antarktida, pasaulio valstybių valdymo formos ar gamtiniai reiškiniai virsta gyvu, patyrimų kupinu žaidimu. Tačiau tai nėra burtų lazdelė, kuri viską padarys už jus. Tai – profesionalus įrankis, reikalaujantis mūsų pedagoginės atsakomybės, bet kartu išlaisvinantis marias laiko kūrybai.
Kuriant pamokas nebūtina rinktis tik vieno kelio. Galima suplakti savo unikalų kokteilį.
Ar kada bandėte suderinti tai, kas atrodo nesuderinama? Pavyzdžiui, rimtą, akademinį turinį ir žaismingą, mokinius įtraukiantį pasakojimą? Norint parengti tokias pamokas, reikia daug laiko ir energijos. Tačiau dirbtinis intelektas siūlo sprendimą – suplakti šiuos ingredientus į vieną efektyvų kokteilį.
Šiame trumpame vaizdo įraše užfiksuota esmė, kuria dalinuosi savo mokymuose – kelių vaidmenų užklausų galia. Užuot prašę DI tiesiog parašyti tekstą, mes galime jam suteikti kelis vaidmenis vienu metu. Pavyzdžiui, griežtas lituanistas, užtikrinantis taisyklingą kalbą, gilų kontekstą ir struktūrą, + žaismingas pasakotojas, žinantis, kaip sudominti šiuolaikinį paauglį, naudojantis jam suprantama dinamika ir humoru. Suplakus šiuos du vaidmenis, gimsta mokomoji medžiaga, kuri ne tik atitinka programą, bet ir išlaiko mokinių dėmesį nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Šiandien noriu pasidalinti viena patirtimi, kuri dar kartą parodė, kaip sujungtas klasikinis tekstas, kūryba ir išmaniosios technologijos įtraukia mokinius. Skaitydami ir analizuodami Danielio Defo romano „Robinzonas Kruzas“ ištraukas mokiniai lygino jūreivio Aleksandro Selkirko ir Robinzono Kruzo istorijas. Tam jie pasitelkė internetą, atskleidusį ne vieną intriguojančią detalę apie Robinzono Kruzo prototipu tapusį škotų keliautoją ir piratą.
Pagrindinio veikėjo žodinio portreto kūrimas skatino mokinius įsigilinti į romano detales. Visi žinome, kaip kartais sunku mokiniams paaiškinti, kodėl teksto suvokimo užduotyje svarbus kiekvienas žodis. „Juk parašiau, kad jis su barzda ir kailine kepure, argi to neužtenka?“ – tokie ir panašūs klausimai skamba ne vieno mokytojo pamokose. Todėl šiandien leidau mokiniams savo aprašymų kokybę patikrinti pasitelkiant į pagalbą dirbtinį intelektą (DI). Baigę savo aprašymus mokiniai juos pavertė užklausomis DI vaizdo generavimo įrankiams. Ekrane išryškėjusios Robinzono Kruzo nuotraukos tapo pačiu geriausiu vertintoju, nes vienos nuotraukos kėlė juoką, kitos – susižavėjimą herojaus autentiškumu. Padėjęs vaikams pamatyti savo tekstą iš šalies, DI atskleidė, kad veikia kaip veidrodis, atspindėdamas tai, ką pavyko ar nepavyko išreikšti žodžiais. Šis eksperimentas parodė, kad skaitymo suvokimas ir herojaus aprašymas gali būti ne nuobodi užduotis, o gyva ir įtraukianti veikla. Juk ne kasdien parašytas sakinys po kelių sekundžių virsta tikru paveikslu!
Kalbėdami apie dirbtinį intelektą (DI) visi mini vieną jo didžiausių privalumų – laiko taupymą. Pritrūkusi jo ir aš dažnai prašau DI sukurti mokiniams įvairių užduočių, ypač diferencijuotų. Vienas toks prašymas papildė mano skaitmeninių kompetencijų portfelį netikėtu atradimu – Microsoft Word dokumente parengta užduotimi, sukėlusia nuostabą klasėje. Todėl dabar kalbėdama apie DI privalumus sakau, kad jis yra ne tik pagalbininkas, bet ir mokytojas.
Dalinuosi užduotimi „Dionizo Poškos laiškas“, kurį mokiniai galės perskaityti įminę dvi mįsles: lietuvių liaudies ir šiuolaikinių technologijų (žiūrėkite vaizdo įrašą). Užduoties parengimas labai paprastas, tačiau to universitetuose manęs niekas nemokė. Tad vardindama DI privalumus nuo šiol pridėsiu faktą, kad jis yra ir mokytojas.
Prieš keletą metų tvirtai žinojau, kad dirbtinio intelekto (DI) mano gyvenime nebus, nes visiškai netikėjau jo kūrybinėmis galimybėmis. Prieš metus juo susižavėjau, kai supratau, kad galiu susikurti bet kokį paveikslėlį ir netgi įkvėpti jam gyvybę. Šiandien DI aš vadinu savo didžiuoju pagalbininku, galinčiu atlikti už mane rutinines užduotis, kurios ne tik išveda iš pusiausvyros, bet ir atima daug brangaus laiko. Šiandien DI kartu su manimi kuria pamokas, rengia metodinę medžiagą ir iš karto pritaiko ją skirtingus sutrikimus, gebėjimus ir galimybes turintiems mokiniams. Šiandien mano asmeninis dirbtinio intelekto asistentas neleidžia man uždaryti kompiuterio tol, kol neparašau, kokius rezultatus mano pamokoje pasieks kiekvienas mokinys. Šiandien DI man padeda koduoti ir programuoti; rengti edukacijas ir mokymus; kurti ne tik žaidimus, bet ir pasakas, dainas, filmukus...
Tokie kardinalūs pokyčiai manyje įvyko po intensyvių 2 mėnesių mokymų, leidusių man suprasti, kad posakis „Ko paklausi, tą ir gausi“ galioja ir dirbtiniam intelektui. Iš pradžių ir aš rašiau tokias užklausas, kokią matote šiame filmuke.
Kad gaučiau man tinkantį paveikslėlį, anksčiau reikėdavo daugiau nei dešimties bandymų. Šiandien mano asmeninis asistentas „Vizualų architektas“ veiksmažodžio nuosakų mokymui reikalingą paveikslėlį padėjo gauti iš pirmo karto.
Dabar aš turiu ne tik vizualus kuriantį asistentą. Savo kolegoms jau pristačiau „Užklausų žonglierių“, kuris moko rašyti struktūruotas ir produktyvias užklausas pamokoms, mokymams, edukacijoms ir kitoms įvairioms veikloms. Beje, kelios mokytojos prasitarė, kad „Užklausų žonglierius“ labai primena mane pačią. Ir jos buvo teisios, nes šiandien aš turiu DI, kuris mąsto ir kalba taip kaip aš. Netrukus planuoju su savo mokiniais išbandyti virtualų lietuvių kalbos mokytoją „Kalba botas“.
Tie, kas sako, kad DI padeda sutaupyti laiko, ne visai teisūs. Dirbtinis intelektas atvėrė daug naujų galimybių, tad norint jas visas išbandyti, laiko reikia labai daug. Bet tas laikas dabar bėga tikrai įdomiai. Sudominau? Visada galite su manim susisiekti. 😀
korsigita 