Jei turėčiau aiškiaregystės dovaną, būčiau iš vaikystės išsaugojusi ne tik prisiminimą 
apie pašto siuntinius, bet ir tą banderolės (mažo paketo) antspaudą, kuriuo pašto darbuotoja, patepusi surišimo vietą įkaitintu rudos spalvos laku ir įgudusiu judesiu uždėdama ant jo pašto spaudą, pažymėdavo išsiuntimo vietą. Greitai sukietėjantis lakas atlikdavo dvigubą funkciją – jis neleisdavo atsirišti paketo virvutei 🙂
Su devintokais studijuodami kunigaikščio Gedimino laiškus, stebėjomės jo diplomatijos išmanymu, žavėjomės valdovo rūpesčiu nuolat kryžiuočių puolama ir niokojama Lietuva ir jos žmonėmis, noru pritraukti į ją kuo daugiau gyventojų, galinčių sustiprinti šalį ekonomiškai. Aptarę kunigaikščio siūlomas lengvatas būsimiems naujakuriams, susimąstėme, ką mes galėtume pasiūlyti senokai Lietuvą palikusiems ir vis tebepaliekantiems lietuviams. Kas paskatintų grįžti mūsų emigrantus, kuo galėtume pritraukti kitų šalių gyventojus?
Savo pamąstymus mokiniai surašė laiškuose, iš kurių nusprendėme sukurti vieną bendrą. Pradžia buvo tradicinė – įsijautę mokiniai žadėjo dvigubai pakelti algas, padovanoti kiekvienai šeimai po namą pajūry… Paklausus, kaip jie tai padarytų, sekė atsakymai, kad siųstų prašymą Lietuvos Respublikos Seimo nariams, atsisakymo atveju streikuotų. Aistroms nuslūgus, vaikai suprato, kad Seimo nariai algų nepakels, pajūrio naujomis statybomis niokoti neleis statybų inspektoriai, Žaliųjų sąjūdžio atstovai ir kitos organizacijos.
Galų gale buvo sukurtas kitas laiškas – kreipimasis į emigrantus su prašymu grįžti ir konkrečiais įrodymais, kas padėtų Lietuvai neišnykti iš pasaulio žemėlapio. Džiaugiuosi savo mokinių mintimis ir noru padėti savo šaliai, todėl šios kilnios idėjos buvo patvirtintos vaškiniu antspaudu, pagamintu iš šiuolaikinės žvakės ir… močiutės indaujoje rastų krištolinių indų. Svarbus raštas buvo saugiai padėtas, tad būsimi Klaipėdos Litorinos mokyklos mokiniai galės skaityti ne tik Gedimino, bet ir čia besimokiusiųjų laiškus.
netikėtai kilo mintis tradicines daiktavardžių galūnių lenteles mokiniams pateikti popieriniuose atmintukuose. Vaikams paaiškinau, kad atmintukai išsaugo viską, kas žmogui svarbu. Juk internete informacija dažnai keičiasi, o atmintukai kantriai ir nesiskųsdami laiko mūsų sukauptus dokumentus, nuotraukas, žaidimus. Todėl savo mokiniams pasakiau turinti viltį, kad tai, ką šiandien sudėsime į mūsų naująją laikmeną, sukris ir į jų galveles. Nuskambėjęs vaikų juokas leido suprasti, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką, nes išgirdę prašymą išmokti daiktavardžių skaičių galūnes, vaikai tikrai nebūtų taip džiūgavę. Penktokėlis Romukas pareiškęs, jog atmintukas yra tam, kad atsimintų, tuoj pat garsiai pasigailėjo, kad jo negalima įdėti į kompiuterį. Tad vaikui beliko sutikti su mano pasiūlymu visą jame esančią medžiagą sudėti į savo atmintį.
korsigita 
