Kalbėdami apie metų laikų kaitą su mokiniais šiandien susimąstėme, kuo skiriasi miškas vasarą nuo miško, pradėjusio gyventi pirmąsias rudens dienas. Iš pradžių vaikai bandė kalbėti tradiciniais sakiniais ir pasakoti apie besikeičiantį orą, dangų gaubiančius pilkus ir sunkius debesis, be perstojo žemę merkiantį lietų, tačiau aš pasiūliau mintimis pasivaikščioti po mišką šiandien, rugsėjo dešimtą dieną. Nesėkmingai bandę mane įtikinti, kad rudenį miškas keičia spalvas, vis dažniau žvelgdami pro langą mokiniai prabilo apie pradėjusias trumpėti dienas, dingusias vasarines gėles, kankorėžiais apsipylusias egles, geresnį ar blogesnį grybų derlių, tuštėjančius paukščių lizdus… Jeigu būčiau žinojusi, kad šiandien bus toks geras oras, tikrai būčiau suorganizavusi pasivaikščiojimą po rudenėjantį mišką, kuriame vaikai būtų atradę dar vieną rudenį pranašaujantį požymį – saulėje besidraikančius vorų tinklus!
Tad pasinaudojau vienu iš meno terapijos būdų ir pasiūliau pabandyti „numegzti“ voratinklius patiems. Būsiu atvira, man sekėsi nekaip, nes kažkodėl apvalus turėjęs būti mezginys įgavo keturkampio formą. Bet raštu likau patenkinta. Buvau patenkinta ir vaikų darbais, pasidžiaugiau jų nusiteikimu ir noru papildyti savo pasakojimus naujais faktais apie metų laikus ir tai įrodančiais kūrybiniais darbais, atidžiai rašyti sakinius ir pastebėti juose skyrybos ženklus, atpažinti sudurtinius žodžius, prisiminti daiktavardžių ir būdvardžių draugystę, kaitant juos skaičiais ir linksniais.
Daugiau panašių temų:
korsigita 