lietuvių kalbos pamoka ir meno terapija

Žodis – svarbiausia komunikacijos priemonė, bet pasitaiko atvejų, kada būna sunku savo mintis ir jausmus išreikšti žodžiu. Taip nutinka ir dėl raidos sutrikimų, ir dėl charakterio savybių. Vieniems žodžiai liejasi nenutrūkstamu srautu, kitiems vos pavyksta išstenėti trumpą tylų atsakymą, o tretiems jie užstringa ir komunikavimo procesas nutrūksta. Kokybiškam bendravimui koją pakiša ir skurdus žodynas. Tad pristatau lėlių ir dramos terapijos interpretaciją – mini spektaklių kūrimą, kuriuose vaidina mokinių pagamintos lėlės, kartais pasiskolinančios mokinių balsus, o kartais savo jausmus ir emocijas išreiškiančios judesiu. Kad judesys kompensuotų kalbėjimo problemas, lėlės buvo gaminamos iš laikraščių, nes ši medžiaga suteikia joms norimą pavidalą, leidžia išsilankstyti pačiomis netikėčiausiomis pozomis ir suteikia galimybę lavinti vaikų kalbos ir komunikavimo įgūdžius. Nereikia pamiršti ir smulkiosios motorikos lavinimo svarbos, nes susukti laikraštį į ploną vamzdelį iš pradžių sunkiai sekėsi 😀

Taip jau susiklostė, kad mano auklėjamojoje grupėje yra 12 berniukų ir tik 3 mergaitės. Taip jau susiklostė, kad lėlių gaminimo savaitę visos mergaitės sirgo. Tad dar kartą pasikartosiu, jog visos šios grožybės sukurtos berniukų rankomis! Lėlės dalyvavo lietuvių kalbos pamokose: vieniems jos atskubėjo į pagalbą padėti kurti dialogus, mokytis tiesioginės kalbos skyrybos; kitiems „aiškino“ būdvardžio kaitymo giminėmis ir skaičiais ypatumus; tretiems lėlės padėjo lengviau suvokti patarlių ir posakių perkeltines prasmes. Tai liudija perdaryta liaudies išmintis ir sukurtos trumpos scenelės.

Beje, šiomis lėlėmis galima pasinaudoti mokant žmogaus anatomijos ir fiziologijos (#STEAM ugdymas). Mano pačios sukurtos dvi lėlės turėjo visas vyriškas ir moteriškas kūno dalis. Kai kam kilo noras prunkšti, kai kas suko akis į šalį, tačiau natūraliai atrodančios lėlės pasitarnavo man kalbant apie lytiškumą ir Lietuvoje nuvilnijusį nepilnamečių seksualinio išnaudojimo skandalą.

Lėlės gali padėti įgyvendinti ir kitas prevencines programas, prisidėti prie socialinio ir emocinio ugdymo; jos gali dalyvauti klasės renginiuose, nes kurdami įvairias situacijas su jomis vaikai nejučiomis prabyla ir bent akimirkai užmiršta bendravimo baimes, sumažėja komunikacijos problemos, atsiskleidžia mokinių vidinis pasaulis, noras pasisakyti ir būti išgirstiems.

Daugiau apie meno terapiją ugdyme.

Kalbėdami apie metų laikų kaitą su mokiniais šiandien susimąstėme, kuo skiriasi miškas vasarą nuo miško, pradėjusio gyventi pirmąsias rudens dienas. Iš pradžių vaikai bandė kalbėti tradiciniais sakiniais ir pasakoti apie besikeičiantį orą, dangų gaubiančius pilkus ir sunkius debesis, be perstojo žemę merkiantį lietų, tačiau aš pasiūliau mintimis pasivaikščioti po mišką šiandien, rugsėjo dešimtą dieną. Nesėkmingai bandę mane įtikinti, kad rudenį miškas keičia spalvas, vis dažniau žvelgdami pro langą mokiniai prabilo apie pradėjusias trumpėti dienas, dingusias vasarines gėles, kankorėžiais apsipylusias egles, geresnį ar blogesnį grybų derlių, tuštėjančius paukščių lizdus… Jeigu būčiau žinojusi, kad šiandien bus toks geras oras, tikrai būčiau suorganizavusi pasivaikščiojimą po rudenėjantį mišką, kuriame vaikai būtų atradę dar vieną rudenį pranašaujantį požymį – saulėje besidraikančius vorų tinklus!

Tad pasinaudojau vienu iš meno terapijos būdų ir pasiūliau pabandyti „numegzti“ voratinklius patiems. Būsiu atvira, man sekėsi nekaip, nes kažkodėl apvalus turėjęs būti mezginys įgavo keturkampio formą. Bet raštu likau patenkinta. Buvau patenkinta ir vaikų darbais, pasidžiaugiau jų nusiteikimu ir noru papildyti savo pasakojimus naujais faktais apie metų laikus ir tai įrodančiais kūrybiniais darbais, atidžiai rašyti sakinius ir pastebėti juose skyrybos ženklus, atpažinti sudurtinius žodžius, prisiminti daiktavardžių ir būdvardžių draugystę, kaitant juos skaičiais ir linksniais.