Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Skaitmeninėje priemonėje „SEU kalendorius vaikams, turintiems įvairiapusių raidos sutrikimų“ pateiktos veiklos skirtos įvairiapusių raidos sutrikimų mokinių socialiniam, emociniam ir akademiniam ugdymui. „SEU kalendorių“ sudaro 8 skyriai: PASISVEIKINIMAS, STRUKTŪRUOTAS UGDYMAS, SĄMONINGAS KVĖPAVIMAS, EMOCIJŲ VALDYMAS, SENSORINIS ŽAIDIMAS, RITMIKOS UŽSIĖMIMAI, TEMINĖ DĖLIONĖ ir KLASĖS VALDYMAS. Priemonėje esančios kasdien pasikartojančios veiklos leidžia vaikams jaustis saugiau, nes žinant veiklos rezultatą, sumažinamas nerimo lygis. Žinomos veiklos padeda ugdyti tokius įgūdžius kaip emocijų valdymas, tarpusavio komunikacija, disciplina (tvarkaraštis, planas), gebėjimas mokytis savarankiškai, o sensoriniai, raminantys pratimai ir žaidimai – verbalinės kalbos įgūdžius, muzikinę klausą, smulkiąją motoriką ir vaizduotę.
Vienos užduotys priemonėje pateikiamos PDF formatu, tad jas galima atsisiųsti, atsispausdinti ir naudoti kiekvieną dieną. Kitos nukreips į įvairius internetinius puslapius, kur rasite ne tik autorių sukurtų žaidimų ir priemonių, bet ir galėsite patys susikurti savų.
Priemonė gali būti naudojama tik asmeninėms reikmėms. Viešindami, naudodami ją už klasės (grupės) ribų, privalote nurodyti priemonės autorius!
Išlydėdama vaikus į atostogas, padovanojau jiems galvosūkių korteles „VASAROS KALENDORIUS“. Laminuotos kortelės, kuriose buvo rašoma nusivalančiu rašikliu, patiko mokiniams, todėl per vasarą visus 12 mėnesių sudėjau į rebusų, kryžiažodžių, anagramų, šifruočių rinkinį „METŲ KALENDORIUS“. Sunkesni galvosūkiai pateikiami dviem variantais, kad juos spręsti ir tuo pačiu mokytis mėnesių pavadinimus galėtų įvairaus amžiaus ir gebėjimų vaikai. Lavinančios loginį mąstymą, atidumą ir pastabumą, gerinančios skaitymo ir rašymo gebėjimus, ugdančios kantrybę mėnesių kortelės praturtins užsiėmimus ir laisvalaikį nauja veikla.
Pavasarį pirmąsias užduotis atliko mano mokinukai. Likusius mėnesius sėkmingai atkodavo būsimasis pirmokas, sugebėjęs ne tik įrašyti, bet ir papasakoti, kokiam metų laikui priklauso kiekvienas mėnuo, kelintas jis yra metų sekoje, kokie išskirtiniai požymiai jiems būdingi. Tad ir jūs kiekvieną kortelę galite papildyti ne tik klausimais, bet ir žaidimais, eilėraščiais, dainomis, mįslėmis, skaičiuotėmis, kūrybiniais darbais…
Ruduo – ypatingų spalvų metas, todėl ir galvosūkių rinkinys toks spalvingas. Jame vaikai ras ir žaidimų, ir mankštos pratimų ne tik kūnui, bet ir smegenims. Skaitantiems vaikams prisiminti rudens sezoną padės šifruotė, o tik pradedantys susipažinti su raidėmis galės jų piešinyje ieškoti.
Pirmasis šio žaidimo pavadinimas buvo „Žemėlapis“, bet pasikeitė jis žiūrint, su kokiu susidomėjimu žaidžia ketverių mergytė ir beveik septynerių berniukas. Skirtingo amžiaus ir pomėgių vaikų įsitraukimas į spalvotų apskritimų jungimą leido suprasti, kad tai – dar viena puiki įtraukiojo ugdymo priemonė. Vyresnieji vaikai keliaus iš namų į mokyklą, o mažieji – į darželį. Tačiau popieriuje esantiems pastatams galima sugalvoti ir kitą paskirtį, nes jų ikonos tinka ir muziejui, ir bibliotekai, ir teatrui… Jei pasirinksite pastarąjį variantą, turėsite žaidimą kelionėms ir išvykoms.
Mažieji žaidžia jungdami vienos spalvos apskritimus, kurių galima pripiešti daugiau, nei yra popieriaus lape. Jeigu pavyks, vaikai jungs juos skirtingomis linijomis pagal kortelėje esančius pavyzdžius. Jeigu rankutės dar nemoka vinguriuoti sudėtingų linijų, džiaugsmą teiks tiesios skirtingų spalvų linijos. Vyresnieji su pasimėgavimu kurs įmantrių linijų kelią, kurį vėliau papildys piešiniais. Ką vaikams piešti, sugalvokite patys. Tai gali būti realūs, kelyje nuo namų iki mokyklos pamatyti daiktai; tai gali būti ir pačių sugalvotas daiktas, atitinkantis apskritimo spalvą; tai gali būti ir neegzistuojantys objektai, kuriuos vaikas norėtų pamatyti ar sutikti eidamas į mokyklą…
Jeigu neturite spausdintuvo, jūs visada galite sukurti panašų žaidimą patys, tą dariau ir aš pati, kai pritrūkau spausdintų lapų. Nupieškite reikiamus pastatus ar objektus ir pridėkite daug apskritimų, kuriuos vaikai patys galės nuspalvinti. O tada, parodę jiems kortelę su sutartinėmis linijomis ir paprašę jomis pereiti visą kelią, netrukus pamatysite spalvingą ir įmantrų žemėlapį. Mano mažieji žaidimą su pertraukomis žaidė net tris kartus! Tad drąsiai sakau, jog jis sudomins visus vaikus, o taip pat prisidės prie smulkiosios motorikos lavinimo, pirmųjų rašymo įgūdžių formavimo, ugdys dėmesio koncentraciją ir vaizduotę.
Ketvirtą kartą susitikusi su pasaulio lituanistinių mokyklų mokytojais ryžausi žengti žingsnį atgal ir pristatyti jiems visiems gerai pažįstamą, bet nepelnytai užmirštą Microsoft PowerPoint programą. Nujaučiau, kad pamatę studijų programoje mano mokymų temą kai kas galbūt ir nusivylė, nes mane pažįsta kaip žmogų, kuriantį skaitmeninį turinį įvairiomis nematytomis internetinėmis programomis. Tačiau savo vedamų mokymų metu pastebėjau, kad pasiklydę internetinių programų paieškose ne vienas mokymų dalyvis buvo pamiršęs seną gerą PowerPoint programą, kuri iki šiol daugumai asocijuojasi tik su skaidrėmis parengtu pristatymu. Žengti žingsnį atgal padrąsino ir viešnagės Austrijoje, Vienos lituanistinėje mokykloje „Ratuto“, metu nuskambėjęs mokytojų klausimas, kaip aš padarau, kad skaidrėse įvairūs objektai judėtų, ir mano jaunos kolegės, su kuria dabar kuriame žaidimą įvairiapusių raidos sutrikimų turintiems vaikams, klausimas, ar tikrai ekrane esantys langeliai atsidarinės. Kai aš patvirtinau, kad kiekvienas langelis atsidarys, kolegė nustebusi perklausė, ar tai įmanoma. PowerPoint programa turi daug privalumų. Pirmasis – ja naudojantis nereikia interneto (čia nekalbu apie tuos atvejus, kada į skaidrę yra įkeliamas ne dokumentas ar objektas, bet nuoroda į įvairius internetinius šaltinius), skaidrėmis lengva dalintis, dar lengviau jomis naudotis, skaidrės niekada nedings, kaip dingsta iš internetinės erdvės kai kurios programos, tinklaraščiai ir pan. Į savo kuriamą turinį galima įdėti bet kokią informaciją: tekstus, paveikslėlius, dokumentus, garso, vaizdo įrašus, nuorodas, netgi kitą PowerPoint pateiktį. Ši programa leidžia kiekvieną skaidrę pateikti savitu būdu. Tokios galimybės dauguma internetinių programų neturi – jei kuri kortelių rinkinį, turėsi tik jį; jei pasirinksi atminties žaidimą, jokių papildomų veiksmų be kortelių atvertimo-užvertimo daryti negalėsi; jei norėsis užduoties su atsakymų įrašymu, tokia ji ir bus…
PowerPoint programa leidžia kurti ne tik pranešimų pateiktis, pristatymus, mokymus, bet ir įvairių dalykų vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, knygas vaikams ir suaugusiesiems, kalendorius, testus, interaktyvias užduotis, žaidimus, pabėgimo kambarius, švenčių scenarijus, edukacijas ir viską, kas kyla jūsų vaizduotėje. Kad manimi patikėtumėte, siūlau pažiūrėti trumpą vaizdo reportažą, kuriame demonstruoju labai mažą šios programos galimybių dalį. Prisipažinsiu, kad visų gudrybių ir aš nemoku, kasdien galima kažką naujo atrasti ir išbandyti. Vienos naujovės yra sukuriamos animacijos, kitos – perėjimų, trečios – dizaino dėka, o kitos man labai primena magų atliekamus triukus, kuriems tereikia rankų miklumo ir regėjimo iliuzijos, suteikiančios džiaugsmo ir kuriančiam, ir ta kūryba besinaudojančiam.
Ją galima rasti Preilių miestelyje, Latvijos etnokultūriniame regione Latgaloje. Tai – dailininkės Jelenos Mihailovos, pasirašinėjančios Vladlenos vardu, pasaulis, kuriame galima rasti ir gerai žinomų pasakos personažų, ir mitologinių herojų, ir zodiako ženklų, ir visiškai nežinomų fantastinių būtybių. Į muziejų galima važiuoti kasmet, nes jis nuolat pildomas naujomis lėlėmis. Važiuodama į paslaptingą karalystę tikėjausi parsivežti daugybę naujų literatūrinių suvenyrų. Deja, bet prekystalis nebuvo toks turtingas kaip ekspozicija.
Šį kartą mano literatūrinė kolekcija pasipildė daug skriaudų dėl savo kitoniškumo patyrusiu Vilhelmo Haufo mažuoju Muku, žydraplauke lėlyte Malvina iš Aleksejaus Tolstojaus literatūrinės pasakos „Buratinas arba auksinis raktelis“ ir iš stebuklų šalies atkeliavusia Alisa, kuri pakeis skulptūrėlę, dingusią iš mano klasės po Luiso Kerolio knygos aptarimo😒
Nors kalendoriuje liko vos kelios neužbrauktos šių mokslo metų dienos, mokytojų bendruomenėje vyksta darbai, darbeliai ir darbyčiai. Tai įrodo ir mano tinklaraščio dešimties dienų nuotraukų koliažas.
Man jausmas, kad mokslo metai eina į pabaigą, atėjo su mintimi, jog nebenoriu nei mokiniams, nei savo anūkams kurti naujų užduočių ir žaidimų. Tai buvo labai rimtas signalas, todėl niekam nežinant vieną savaitgalį pabėgau iš Klaipėdos. Pabėgimas buvo ne tik reikalingas, bet ir produktyvus – kelionės namo metu gimė loginių užduočių rinkinys vasarai. O šiandien vėl atsiverčiau aplanką, kuriame dėlioju mintis ir medžiagą žiemą pradėtai ir atidėtai skaitmeninei abėcėlei☺️ Tad bent trumpam užverskite kompiuterius, darbo kalendorius, planus, atverskite ilgai lentynoje jūsų laukusią knygą (manęs ji laukia nuo knygų mugės) ir įjunkite laikrodžiuose atostogų režimą 😎
O jeigu norėsite pažaisti su vaikais, nerkite į vasaros užduočių puslapius:
Prieš mėnesį dalyvavau psichologės-psichoterapeutės Jolantos Karvelienės seminare „XXI a. mokykla. Kaip didinti vaikų saviveiksmingumą, bendradarbiavimą ir pasitikėjimą“, kuriame buvo gvildenamos ypatingai aktualios temos apie XXI a. mokyklą ir jos ugdytinį. Išsamiai apžvelgdama dabartinių mokinių raidą ir mokymosi ypatumus, lektorė pabrėžė, kad ekrano vaikams reikia kuo daugiau loginių užduočių, galvosūkių, rebusų ir kryžiažodžių. Mintyse pasidžiaugiau, kad jau dešimtmetį mano darbe dominuoja tokio pobūdžio turinys. Ne išimtis ir šios vasaros pasiūlymas – penkios mąstymą, kalbą, dėmesio koncentraciją, protinius gebėjimus lavinančios užduotys. Nors vasara siūlo daug judrių užsiėmimų, tačiau rekomenduoju retkarčiais prisėsti ir prie loginių užduočių, pagerinsiančių ne tik atmintį, reakciją, bet ir emocinę būseną. Kai kurios užduotys parengtos keliais sudėtingumo lygiais, todėl tiks ir mažesniems, ir vyresniems.
Žaidimas „VASAROS RATAS“ skirtas abiejų smegenų pusrutulių mankštai. Žaidimą galima papildyti savo sugalvotomis užduotimis: apibūdink paveikslėlius, sugalvok daugiau žodžių, prasidedančių ta pačia raide, suskaičiuok skirtingų spalvų daiktus ir kt. Kad žaidėjai neprarastų susidomėjimo, galima sugalvoti naujų rankų judesių, pridėti papildomų komandų, keisti rankas ir pan. Nors žaidimą kūriau galvodama apie vieną vaiką, tačiau mano mokiniai puikiai pademonstravo galimybę vienu metu žaisti keliems žaidėjams. Nors jie nenumatė jokių suklydimo atvejų, bežiūrint kilo mintis, kad galima greitinti tempą ir neteisingai atlikusį judesį žaidėją pašalinti iš rato. Laimi tas, kam pavyksta rate išsilaikyti iki finišo.
Galvosūkis „DIENA IR NAKTIS“ skatins logiškai mąstyti, pasirinkti tinkamą strategiją. Suskaičiavę saules vaikai gali nupiešti tokį pat kiekį įvairių daiktų (gėlių, uogų, medžių, lapų…), palyginti įstrižainėse esančių saulių ir mėnulių skaičių, pasigaminti lankstinį „Diena ir naktis“.
„ŽODŽIŲ ŽAISMAS“ plės žodyną, mokys pastebėti skirtumus tarp viena raide besiskiriančių žodžių. Žaisti galima vienam, bet gal įdomiau būtų pasivaržyti, kas greičiau nueis nuo žodžio rankos iki žodžio vasara?! Tokius žaidimus gali kurti ir patys vaikai.
Nuobodžiaujantiems tikrai padės braukažodis „VASAROS PARUOŠTUKAS“. Pasiūlykite vaikams braukažodžio simboliais žymėti kalendoriuje patirtus įspūdžius ir užsiėmimus. Vasarai artėjant į pabaigą bus lengviau atsakyti, kaip praėjo atostogos, kokios jos buvo, kokia veikla dominavo, ką dar norėtųsi pakartoti.
Vasaros mėnesių pavadinimus padės mokytis galvosūkių kortelės „VASAROS KALENDORIUS“, kurias galima laminuoti ir pasiūlyti vaikams spręsti nusivalančiu rašikliu. Kurdama šiuos galvosūkius supratau, kad per vasarą atsiras užduotys ir kitiems mėnesiams. Tad skaitykite mano tinklaraštį, sekite jį socialiniame tinkle „Facebook“ ir laukite naujienų😊
Birželio 2 dieną 6b–9b klasių mokiniai dalyvavo ilgoje lietuvių kalbos ir literatūros pamokoje. Ilga ji buvo ne tik savo trukme, bet ir laikotarpiu, į kurį reikėjo sugrįžti. Internetinės programos „Flippity“ rato suskirstyti į dvi grupes mokiniai gavo iš manęs žemėlapius su pažymėtais keturiais punktais ir pirmąją užduotį – susiplanuoti savo kelionę, susidėlioti maršrutą, išsiaiškinti, kokie autobusai veža į reikiamą vietą. Pirmasis punktas buvo Simono Daukanto gatvėje. Prie paminklo tremtiniams mokiniai prisiminė kraupų trėmimo laikotarpį, apžiūrėjo traukinių maršrutus į garsiausius lagerius, tačiau ties tuo nesustojo – jiems reikėjo nusikelti į dar ankstesnius metus, kad sužinotų, kokiu vardu buvo pavadinta dabartinė Simono Daukanto gatvė. Misiją palengvino šifruotė, kurios pavadinime išliko ir Simono vardas, ir dvi pirmosios pavardės raidės. Antrasis žemėlapyje pažymėtas punktas nuvedė į Simono Dacho progimnaziją, nustebinusią mokinius ne tik išsamia istorija ant įstaigos sienų, bet ir įspūdingu skaičiumi, leidusiu suprasti, jog progimnazija švenčia net 170 metų jubiliejų! Trečias punktas buvo šalia. Tai – Klaipėdos vokiečių bendrijai priklausantys Simono Dacho namai. Kai kuriems vaikams kilo klausimas dėl nelietuviškų galūnių ant įstaigos iškabos, tad dar kartą buvo prisiminta Klaipėdos krašto istorija. Kelionės maršrutas tęsėsi Teatro aikštėje, kurioje mokiniams teko pasidairyti, kad galėtų pažymėti skirtumus, esančius XX a. pradžios nuotraukoje ir dabartinėje aikštėje. Prie taip dažnai matomo Taravos Anikės paminklo mokiniai sužinojo, kodėl jie taip ilgai ėjo Simono Dacho pėdomis. Ir ne tik sužinojo, bet ir išsiaiškino paminklo paslaptį. O po to visi skaitė ir analizavo jaudinantį, legendomis apipintą poeto eilėraštį „Taravos Anikė“.
Literatūrinių herojų kolekcijos pildymas sulėtėjo, bet nesustojo. Nauji jos eksponatai – spalvingi ženkliukai – prikėlė iš užmaršties ne vieną gražų prisiminimą. Rusų rašytojo Samuilo Maršako pasaką „Katės namai“ ne kartą skaičiau, žiūrėjau televizoriaus ekrane ir net vaidinau. Nuo mažens įvairiuose spektakliuose man buvo skiriami pagrindiniai vaidmenys, tačiau ne tie, kurių aš norėdavau. Kadangi gebėjau raiškiai skaityti, be vargo išmokdavau ilgus tekstus, spektakliuose dažniausiai įgarsindavau autoriaus žodžius. Todėl penktoje klasėje gavusi katės vaidmenį buvau pakylėta. Pakylėta ne tik dėl svarbiausio vaidmens, bet ir dėl kostiumo – mamos vestuvinės suknelės, kailinės kepuraitės su dailiomis iš folijos išlankstytomis ausytėmis ir ilga kailine uodega. Tiesa, Maršako katė buvo labai išpuikusi, tačiau pasakos pabaigoje supratusi, kad tikrą draugą pažinsi nelaimėje, tapo švelnia ir rūpestinga dviejų mažų kačiukų globėja.
Laikydama rankose „Stebuklingųjų Nilso kelionių“ ženkliuką prisiminiau namuose turėtą pirmąjį šios knygos leidimą. Tokių senų knygų lentynoje buvo vos keletas, nes mano tėtė, dirbdamas mokyklos direktoriumi, mielai savo biblioteka dalinosi su mokiniais. Deja, bet daug knygų į mūsų namus nebesugrįžo😔
Dar vienas švedų kūrinys apie Karlsoną, gyvenantį ant vieno Stokholmo daugiaaukščio stogo, nuskraidino į jaunystę. Pažadėjusi sūnui kas vakarą prieš miegą perskaityti po vieną Astridos Lindgren knygos skyrių, džiaugiausi šešiamečio berniuko susidomėjimu Mažylio ir jo draugo nuotykiais. Skaitant ne kartą tekdavo daryti pauzes, nes Karlsono išdaigos prajuokindavo sūnų iki ašarų😅 Įdomu tai, kad šiuo metu jis augina lygiai tokio pat amžiaus berniuką. Dar vienas įdomus faktas – šiuos ženkliukus senienų turguje atrado mano anūkas su savo mama. Tad pats laikas priminti sūnui „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ skaitymo istoriją ir pasiūlyti ją pakartoti.
korsigita 