Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Ne veltui pirmajame reportaže „ĮDARBINTI“ SALDAINIAI“ džiaugiausi lauktuvėmis iš Šiaulių 🙂 Saulės miesto saldainių fabriko „RŪTA“ produkcija – puikiausias būdas mokyti vaikus apie tikrinius daiktavardžius. Tuo įsitikinome apsilankę prekybos centre BIG esančiame paviljone, prekiaujančiame išskirtine saldumynų produkcija. Kodėl išskirtine? Todėl, kad didžiosios dalies saldumynų paprastoje parduotuvėje nerasite. Dėl šios priežasties kai kurios nuotraukos bus prastesnės kokybės, nes buvo fotografuota per vitrinos stiklą. Tačiau vaikų žinios nuo to nenukentėjo – visi įsitikino, kad šalių, regionų, miestų, žymių žmonių, literatūrinių herojų vardai ir pavadinimai yra rašomi didžiąja raide.
Apie saldainius pamokoje seniai norėjau parašyti. Tas noras dar sustiprėjo gavus dovanų iš Šiaulių pieniškų šokoladukų „Šiauliai šnek“ rinkinuką. Tačiau užsitęsusi pandemija vis stabdė reportažo rašymą, kadangi viena iš pamokos užduočių būdavo atliekama prekybos centruose ieškant įvairių kalbos dalių pavadinimų. Šiuo atveju – saldainių. Išgirdusi, kad nuo gegužės 1 dienos atšaukiama nepaprastoji padėtis, pasivaikščiojimą po parduotuves vėl grąžinsiu. Ar žinote, kiek daug kalbos pažinimo dalykų galima perduoti mokiniams vaišinantis saldainiais arba apžiūrinėjant jų asortimentą parduotuvių lentynose?!
Pradėsiu nuo minėto rinkinuko, pristatančio unikalų šiaulietišką dialektą, tinkantį kalbant apie tarmes, apie Lietuvos etnografinius regionus, kalbos kultūros klaidas ir kt. Šokoladukų popierėliai pasitarnaus ir veiksmažodžio nuosakų nagrinėjimui.
Nuotraukų galerijoje užfiksuoti saldainiai tinka tikrinių daiktavardžių mokymui. Tai – ne visi mūsų šalyje gaminami saldainiai. Reikės kurią dieną nufotografuoti saldainius „Miglė“. Gal turite daugiau minčių? O gal ir nuotraukų? Mielai jas priimčiau į savo galeriją.
Įvardžių skyrių ir kaitymo temas puikiai iliustruoja ši nuotrauka. Beje, įvardžių parduotuvių lentynose galima rasti labai daug. Tad pabandykite išsiųsti vaikus į prekybos centrus. O gal išeisite pasidairyti visi kartu?! Dairydamiesi atkreipkite dėmesį ir į parduotuvių pavadinimus. Juose galima rasti ne tik kalbos dalių, bet ir ne vieną klaidą 😉
Prekybos centre galima mokytis ir įvardžiuotinių būdvardžių. Jų mokiniai lentynose ras ne vieną.
Platesnį parduotuvių asortmentą esu įtraukusi ir į interaktyvią Quizizz viktoriną „KALBOS DALYS“. Ją kol kas sudaro tik aštuoni klausimai, bet tikiuosi, kad greitai pasipildys naujais 🙂
Priešpaskutinę rugsėjo dieną 5–10 klasių sutrikusios klausos mokiniai ir vaikai iš Sutrikusios klausos vaikų ir jaunuolių tėvų bendrijos „Aidas”, atvykę į Lietuvos liaudies buities muziejų, pateko į baisųjį lietuviškos spaudos draudimo periodą. Ir ne tik pateko, bet ir turėjo jį išgyventi. Viskas prasidėjo peržengus slaptosios lietuviškos mokyklos slenkstį. Slenkstis simbolizuoja ribą tarp dviejų pasaulių, tad jį peržengę mokiniai pateko į motiniškai besišypsančios, bet griežtokos daraktorės klasę. Daraktorė laiko veltui neleido, juk jai reikėjo suspėti su vaikais išeiti trijų žiemų kursą: pažinti raides, mokytis slebizavoti, rašyti grifelinėse lentelėse, skaičiuoti rišant siūlų mazgelius, mokytis kalbėti maldeles, minti mįsles ir net skaityti odę rykštei! Tiems, kurie mokytis nenorėjo, teko išbandyti klūpojimą ant akmenukų, kurie atstojo senovėje naudotus žirnius. Pamokų metu vis nuskambėdavo priminimas, kad reikia būti budriems, saugotis žandarų, išgirdus keistus garsus slėpti lietuviškas knygeles. Perspėjama buvo neveltui – įpusėjus trečios žemos kursą, visi pašoko nuo stipraus beldimo į duris. Žandarai! Laimė, daraktorei pavyko išgelbėti visą grupę, pasiūlius tikrintojams didelį rūkyto kumpio gabalą. Tačiau nei vienas lengviau neatsiduso, nes žandarai bet kada galėjo grįžti, todėl daraktorė parodė, kur tokiu atveju galima pasislėpti: vieni sulindo į užkrosnį, kiti sutūpė kubiliukuose.
Išėjus tris klases, kelionė laiku nesibaigė. Muziejaus gidė, vesdama nuo pirkios prie trobos, nuo stubos prie gryčios, įtraukė vaikus į buities darbus siūlydama sumalti grūdus, išskalbti drabužius, pasemti vandens iš šulinio, pasirūpinti šuniuku; aiškindama, kaip reikia padengti stalą, kaip spausti sūrį, kokia kryptimi šluoti grindis… Su ano meto vaikų kasdienybe mokiniai susipažino bandydami šešiese sugulti į vieną lovą ir vienu metu apsiversti ant kito šono, apžiūrinėdami medinius žaislus, iš skudurėlių suvyniotas lėles, matuodamiesi medines klumpes, spėliodami Užgavėnių personažų kaukes, dėdamiesi į galvą perspėjimus, kas nutiks barbenant pirštais į stalą, supant tuščią lopšį, sėdint sukryžiuotomis kojomis… Šios kelionės metu vaikai sužinojo, koks etnografinis regionas buvo turtingiausias, kuriame krašte gyveno labiausiai išsilavinę žmonės, kokiame regione labiausiai buvo vertinamas ąžuolas, liepa ir šermukšnis, kur vykdavo pačios smagiausios Užgavėnės; aiškinosi, kodėl aukštaičiai su žemaičiais dažnai nesusišnekėdavo, kokia delmono reikšmė, kurioje tarmėje dažniausiai skamba garsai c ir dz, kokio ilgio ištekėjusių moterų nuometas… Apie visa tai mokomasi kasmet. Tačiau pamokos, gautos ne iš vadovėlių, ne iš mokytojų pasakojimų ar kompiuterių ekranų, yra dvigubai vertingesnės, įdomesnės ir įsimintinesnės.
korsigita 