Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Kartais gyvenime vyksta neįtikėtini dalykai, kada tau nieko nereikia daryti, tik pasiimti tai, kas siūloma. Kovo 23 dienos išvyka į Smiltynės pajūrį turėjo vykti vasario pradžioje, tačiau dėl pandemijos nusikėlė į kovo pabaigą. Tas perkėlimas sutapo su sudurtinių žodžių tema, todėl prieš susipažįstant su nauja transporto priemone – vėjaračiais – vieniems mokiniams teko prisiminti, o kitiems išsiaiškinti, kuo gi ypatingi sudurtiniai žodžiai. Žodžių darybą vaikai suprato, bet kas yra tie vėjaračiai, perskaičiau veiduose, nežinojo nei vienas. Nežinojo tol, kol nepamatė, o vėliau ir išbandė. Su įspūdingą pasivažinėjimą dovanojusiu VšĮ „Irklakojis“ direktoriumi Matu Mizgiriu juokėmės, kad daugelio sudurtinių žodžių mokiniai neįsimins, bet kas yra vėjaračiai, kokia šio žodžio daryba, niekada neužmirš. Kaip gi galima pamiršti smėlyje rašomus žodžius, bandymą pagroti mediniais pianino klavišais, nes tikruosius turbūt pajūrio audros kartu su natomis išnešiojo, žaidimus draugų būry, o po jų – burių iškėlimą ir riedėjimą Smiltynės pajūriu, mintyse kartojamą užkeikimą „Vėjo, vėjo, vėjo!“, nuo kurio priklausė važiavimo greitis, norą palenktyniauti su jūros bangomis ir virš jos sklandančiomis žuvėdromis, savo pavadinime turinčiomis dar vieną sudurtinį žodį!
Priešpaskutinę rugsėjo dieną 5–10 klasių sutrikusios klausos mokiniai ir vaikai iš Sutrikusios klausos vaikų ir jaunuolių tėvų bendrijos „Aidas”, atvykę į Lietuvos liaudies buities muziejų, pateko į baisųjį lietuviškos spaudos draudimo periodą. Ir ne tik pateko, bet ir turėjo jį išgyventi. Viskas prasidėjo peržengus slaptosios lietuviškos mokyklos slenkstį. Slenkstis simbolizuoja ribą tarp dviejų pasaulių, tad jį peržengę mokiniai pateko į motiniškai besišypsančios, bet griežtokos daraktorės klasę. Daraktorė laiko veltui neleido, juk jai reikėjo suspėti su vaikais išeiti trijų žiemų kursą: pažinti raides, mokytis slebizavoti, rašyti grifelinėse lentelėse, skaičiuoti rišant siūlų mazgelius, mokytis kalbėti maldeles, minti mįsles ir net skaityti odę rykštei! Tiems, kurie mokytis nenorėjo, teko išbandyti klūpojimą ant akmenukų, kurie atstojo senovėje naudotus žirnius. Pamokų metu vis nuskambėdavo priminimas, kad reikia būti budriems, saugotis žandarų, išgirdus keistus garsus slėpti lietuviškas knygeles. Perspėjama buvo neveltui – įpusėjus trečios žemos kursą, visi pašoko nuo stipraus beldimo į duris. Žandarai! Laimė, daraktorei pavyko išgelbėti visą grupę, pasiūlius tikrintojams didelį rūkyto kumpio gabalą. Tačiau nei vienas lengviau neatsiduso, nes žandarai bet kada galėjo grįžti, todėl daraktorė parodė, kur tokiu atveju galima pasislėpti: vieni sulindo į užkrosnį, kiti sutūpė kubiliukuose.
Išėjus tris klases, kelionė laiku nesibaigė. Muziejaus gidė, vesdama nuo pirkios prie trobos, nuo stubos prie gryčios, įtraukė vaikus į buities darbus siūlydama sumalti grūdus, išskalbti drabužius, pasemti vandens iš šulinio, pasirūpinti šuniuku; aiškindama, kaip reikia padengti stalą, kaip spausti sūrį, kokia kryptimi šluoti grindis… Su ano meto vaikų kasdienybe mokiniai susipažino bandydami šešiese sugulti į vieną lovą ir vienu metu apsiversti ant kito šono, apžiūrinėdami medinius žaislus, iš skudurėlių suvyniotas lėles, matuodamiesi medines klumpes, spėliodami Užgavėnių personažų kaukes, dėdamiesi į galvą perspėjimus, kas nutiks barbenant pirštais į stalą, supant tuščią lopšį, sėdint sukryžiuotomis kojomis… Šios kelionės metu vaikai sužinojo, koks etnografinis regionas buvo turtingiausias, kuriame krašte gyveno labiausiai išsilavinę žmonės, kokiame regione labiausiai buvo vertinamas ąžuolas, liepa ir šermukšnis, kur vykdavo pačios smagiausios Užgavėnės; aiškinosi, kodėl aukštaičiai su žemaičiais dažnai nesusišnekėdavo, kokia delmono reikšmė, kurioje tarmėje dažniausiai skamba garsai c ir dz, kokio ilgio ištekėjusių moterų nuometas… Apie visa tai mokomasi kasmet. Tačiau pamokos, gautos ne iš vadovėlių, ne iš mokytojų pasakojimų ar kompiuterių ekranų, yra dvigubai vertingesnės, įdomesnės ir įsimintinesnės.
Pasibaigus karantinui tikrai norėsis iškeisti klasę į platesnes erdves. Todėl kviečiu atsidaryti Lietuvos jūrų muziejaus rubrikos „Edukacijos“ langelį „Pamokos muziejuje“. Čia jūs rasite net trylika pamokų planų ir metodinių priemonių komplektų! Pasirinkus jums patinkančias ir tinkančias pamokas, beliks atsispausdinti visą medžiagą, susitarti su muziejumi dėl užsiėmimų laiko ir ruoštis kelionei. Taip entuziastingai kviečiu, kadangi vienos iš šių pamokų autorė esu ir aš. Su dailės mokytoja Jolita Stumbriene sukūrėme integruotą lietuvių kalbos, dailės ir matematikos pamokų scenarijų „TAPK JŪRŲ GYVENTOJŲ EKSPERTU!“, leisiantį supažindinti vaikus su daugiareikšmiais žodžiais, prisiminti geometrines figūras ir pradėti moderniosios dailės studijas.
Išbandžiusios pamokas su savo mokiniais ir pasidalinusios įspūdžiais socialiniuose tinkluose, sulaukėme labai įdomaus komentaro, kad pačią neįdomiausią jūrų muziejaus ekspoziciją pavertėme nepaprastu nuotykiu. Tegul neįsižeidžia Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai, tačiau gyvieji eksponatai visada lankytojų yra labiau mėgiami ir dažniau lankomi. Todėl šį komentarą priėmėme su džiaugsminga nuostaba ir viltimi, kad ekspozicija „Jūra – gyvybės lopšys“ taps ypatingos traukos objektu. Taigi nedelskite ir pradėkite planuoti kelionę į paslaptingą vandens pasaulį!
Baigdama tradiciškai kreipiuosi į visus, kurie išbandys mūsų pamokas, su prašymu pasidalinti savo įspūdžiais ir mintimis, kas tiko, ką reikėtų patobulinti, išimti ar pakeisti, kad netradicinėje erdvėje vykstančios pamokos ne tik suteiktų naujų žinių, bet ir paliktų neišdildomų įspūdžių.
Mintis įtraukti į pamokas Gedimino pilies statymą kilo spontaniškai. Prieš metus paprašiau mokinių išlankstyti iš popieriaus voką. Tačiau jis turėjo būti ne toks, kurį mes įprastai darome į kvadrato centrą lenkdami jo kampus. Paprašiau rasti kitą voko gaminimo būdą. Net neįsivaizdavau, kad kils didžiulė problema! Vaikai sugadino ne vieną ir ne du popieriaus lapus, kol išmąstė, kad ne iki galo sulenkę per pusę lapą, palikę viršuje juostelę ir suklijavę šonus, turės gražų ir tvirtą voką, į kurį galės dėti ne tik laišką ar atviruką, bet ir įvairias gramatikos lenteles, raštelius, korteles.
Dar didesnis iššūkis prieš savaitę laukė penktokų, „statančių“ priešdėlių namą, nes jiems reikėjo taip sudėti namo langus (ir duris), kad jie atsidarinėtų. Beje, penktokėliams konstravimo darbai nėra naujiena – mėnesio pradžioje jie suko paukščiams patogius, kiaušinių perėjimui tinkamus lizdus ir gūžtas. Pagrindinė užduoties sąlyga – pasistengti, kad paukščiams, paukšteliams ir paukštytėms juose būtų tikrai gera, kad jie neiškristų iš naujųjų būstų ir saugiai išperintų mažylius.
Gedimino pilies statymas pareikalavo ne tik konstravimo, bet ir lietuvių literatūros žinių, kadangi mokiniai už kiekvieną teisingą atsakymą gavo po vieną plytą. Taip į skaitymo pamokas buvo įtrauktas STEAM ugdymas, padėjęs mokiniams visapusiškiau ir lanksčiau mąstyti; pažvelgti į duotą užduotį iš įvairių pusių; įžvelgti naujas galimybes ir iššūkius; kūrybiškiau išnaudoti savyje slypinčius išteklius. Visa tai yra vadinama nauju praktiniu mąstymu.
Gedimino pilį galima statyti skaitant padavimą „Apie Gedimino sapną, Vilniaus ir Trakų įkūrimą“, Balio Sruogos „Giesmę apie Gediminą“, manau, kad specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams nesugadins ji ir Gedimino laiškų studijų. Klasės vadovams, grupių auklėtojams siūlau pasinaudoti šia idėja klasės valandėlėse, skirtose Lietuvos nepriklausomybės, Vilniaus miesto gimtadienio, Mindaugo karūnavimo dienos minėjimams.
Ir nepamirškite paminėti liūdno pilies kalno likimo. Gal mokiniams kils geresnių idėjų nei šio kalno gelbėtojams ir pavyks išspręsti svyrančios pilies problemą.
Po smagių ir nerūpestingų vasaros atostogų nei man, nei mano mokiniams nesinori pulti prie vadovėlių. Todėl šiuos mokslo metus pradėjome netradiciškai pateiktomis užduotimis. Iššifravę užkoduotą laišką ir susipažinę su jame minimais naujais dalykais, vaikai susėdo prie vaišių stalo, kur jų laukė sausainiukai su paslaptimi. Smagu buvo stebėti savo vaikus, atsargiai išvyniojančius sausainiuose paslėptus pageltusius nuo karščio raštelius, kuriuose buvo įrašyti įvairūs palinkėjimai.
Įdomus, tačiau sunkiai paaiškinamas faktas – nors sausainių buvo daugiau nei vaikų, tačiau kiekvienas mokinys išsitraukė sausainį su būtent jam skirtais žodžiais ir linkėjimais :D.
Daugiau smagių užduočių, žaidimų ir idėjų ieškokite:
korsigita 