korsigita

     Laimingo atsitiktinumo dėka šiandien patekau į Klaipėdos viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje vykusį susitikimą-seminarą „Knygos ir paaugliai – pasaulyje ir Lietuvoje“, kurį vedė vaikų skaitymo ekspertas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba. Ką tik grįžęs iš 35-ojo pasaulinio IBBY kongreso, vykusio Naujojoje Zelandijoje, svečias pasidalijo įspūdžiais ne tik apie šį renginį, bet ir apie pačią šalį, jos gamtą, istorinius paminklus. Pristatė jis ir Naujosios Zelandijos švietimo ypatumus. Įdomu buvo sužinoti, kad mokiniai ten nuolat mokosi dešimt savaičių, po kurių dvi savaites ilsisi. Pailsėję vėl dešimčiai savaičių sėda į mokyklinius suolus. Ir taip visus metus. Kartą metuose jie turi mėnesio trukmės vasaros atostogas, kurios būna sausio mėnesį. Man ypač įdomu buvo išgirsti, kad šalyje bendraujama trimis valstybinėmis kalbomis: anglų, maorių ir gestų. Neliko nepaminėti ir garsieji maorių karo šokiai, kuriuos pati net du kartus mačiau Klaipėdos „Švyturio“ arenoje prieš rungtynes su mūsų šalies nacionaline krepšinio rinktine.

Beje, apie IBBY kongresą išgirdau ne pirmą kartą. Apie kas dvejus metus vykstantį vaikų literatūrai skirtą renginį pasakojo Šiaulių universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Džiuljeta Maskuliūnienė. Tą kartą teko laimė pasiklausyti apie 2014 metais Meksikoje vykusį renginį, vaikų literatūros aktualijas, modernias šios šalies bibliotekas ir, žinoma, Meksikos įdomybes.

Šiandieniniame susitikime taip pat buvo pristatytos paauglių literatūros naujovės. Lektorius ypatingai prašė atkreipti vaikų dėmesį į Akvilinos Cicėnaitės knygą „Niujorko respublika“ apie besibaigiantį sovietinį gyvenimą vaiko akimis; berniukams skirtą Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“; Ilonos Ežerinytės apysaką „Sutikti eidą“ apie tarpiniame pasaulyje gyvenančius eidus, kuriuos galima užsisakyti internetu; specialiuosius pedagogus, tėvus, auginančius kitokius, pasak mūsų visuomenės, vaikus, turėtų sujaudinti  Lauros Varslauskaitės „Mano didelis mažas aš“; nepadėkite į šalį ir Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ apie emigracijos ir patyčių temas.

Vaikų literatūrologas dar kartą pasidžiaugė Gendručio Morkūno unikaliu palikimu, aptarė Kristinos Gudonytės gebėjimą kurti paaugliams taip mėgstamus sinkretinio žanro siužetus, apžvelgė Gintarės Adomaitytės, Renatos Šerelytės, Kazio Sajos, Vytautės Žilinskaitės, Vytauto Račicko kūrybą.

Neliko nepaminėti ir į naująsias lietuvių literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas įtraukti kūriniai. Nors pagal šias programas dirbu tik pirmą mėnesį, vieno garsiausių vaikų literatūros tyrinėtojų nusivylimas manęs, deja, nenustebino 😦