Dienraštyje „Klaipėda“ publikuotas straipsnis apie namų darbų skyrimą sukėlė dviprasmiškų minčių. Jame
pasakojama apie Vokietijoje gyvenantį rašytoją Arminą Himmelrathą, kuris savo knygoje „Namų darbai, ne, ačiū!“ dalijasi mintimis apie namų darbų žalą mokiniams ir jų šeimos nariams.
Gilintis į namų darbų temą rašytojas pradėjo suvokęs, kiek prarado laiko ir nervų įtikinėdamas savo tris vaikus atlikti mokytojų užduotus darbus. Remdamasis mokslininkų tyrimais rašytojas išsiaiškino, kad namų darbai ne tik nedaro jokios įtakos mokinių žinioms, bet yra nenaudingi ir beprasmiški. Kadangi esu mokytoja, nieko keisto, jog nesutinku su šiuo teiginiu. Manau, kad dirbdami namuose vaikai prisimena pamokoje išeitą temą, pagilina žinias, mokosi jas pritaikyti praktiškai. Tikiu, kad dauguma šiuos žodžius pavadins tradicinėmis šabloniškomis frazėmis, todėl pabandysiu jas iliustruoti pavyzdžiais. Skaitydama su septintokais Ulfo Starko knygos „Sikstenas“ ištraukas, pasiūliau jiems namuose sukurti saugaus elgesio atmintinę mažiems vaikams. Kuriant atmintinę paprašiau vartoti liepiamosios nuosakos veiksmažodžius. Smagu buvo skaityti vaikų darbus! Atmintinėse radau ne tik perspėjimų apie slypinčius pavojus, bet ir paliepimų neliesti vyresniųjų brolių ir seserų daiktų, nesiskųsti tėvams, netrukdyti bendrauti su draugais ir pan. Šios atmintinės priminė, kad konkurencinė kova tarp brolių ir seserų vis dar tebevyksta. Beje, man taip pat teko pereiti jaunesniojo vaiko šeimoje kančios kelius 😀
Nenaudinga? Nesutinku, nes mokiniai net nepajuto, kaip pagilino gebėjimą vartoti liepiamosios nuosakos veiksmažodžius savo kalboje. Beprasmiška? Ne, nes niekada nepakenks dar kartą prisiminti, kokie pavojai gali slypėti artimoje aplinkoje.
Remdamasis sociologų išvadomis knygos autorius teigia, kad silpnesni mokiniai, matydami, jog jų žinios atsilieka nuo kitų vaikų pasiekimų, neberuošia namų darbų, o gerai besimokantieji stropiai juos atlieka, todėl jis siūlo alternatyvą namų darbams: referatų rašymą, mėgstamų kompiuterinių žaidimų žaidimą, skaitymo minutes ir pan. Manau, kad autorius nieko naujo nepasakė, nes šiuolaikiškai dirbantis mokytojas gana seniai namų darbus keičia mokiniams patrauklia veikla. Pateikiu dar pavyzdį – mokydamiesi tiesioginės kalbos skyrybos, mano mokiniai kuria interaktyvius komiksus. Nenaudinga? Nesutinku, nes nemokamai internete platinamos komiksų kūrimo programos padeda vaikams žaismingai įtvirtinti taisykles. Betikslis laiko leidimas? Prieštarauju! Juk kurdami dialogus mokiniai plečia savo žodyną. Beprasmiška? Ne, nes pamėgtus šaudymus ir gaudymus vaikai iškeičia į vaizduotę ir kūrybiškumą lavinančią veiklą.
Informacinėms technologijoms vis sparčiau užimant kiekvieną mūsų gyvenimo minutę, reikėtų jas visapusiškai išnaudoti mokinių lavinimui, nes jos yra patrauklios, nenuobodžios ir įtraukiančios. Ir dar galvoju, kad reikėtų rečiau vartoti žodžių junginį „namų darbai“, pabandykime pakeisti jį į pasiūlymus namuose sukurti, sukonstruoti, surasti, suskaičiuoti, išbandyti, ištirti, išrinkti, apklausti, apžiūrėti, apgalvoti ir pan.
Edukologės socialinių mokslų dr. Austėjos Landsbergienės mintys apie namų darbus pradinėse klasėse.
Namų darbų tema taip pat buvo gvildenta čia ir čia.
pamačiusi jo nelaimingą veidelį, nuraminau pasakydama, jog šią vasarą reikės perskaityti tik vieną knygą. Džiaugsmingas visos klasės VALIO! leido suprasti, kad aš tikrai persistengiau kiekvienų metų pabaigoje įteikdama mokiniams po segtuvą su užduotimis. Gabūs vaikai užduotis atlikdavo, o tinginiukai grąžindavo švarų nevartytą segtuvą. Bandžiau juokauti sakydama, kad mokiniai galėjo bent porą kartų susukti aplanką į vamzdelį, kad popierius įgautų vartyto išvaizdą.
korsigita 