Šiandien dalyvavau aktoriaus Vytauto Kontrimo vedamame seminare „Kiekvienas mokytojas turi būti aktorius“, kurį galėčiau pavadinti mini spektakliu. Pasak jo, mokytojai yra daugiausiai viešai kalbantys žmonės, todėl jo seminare ypatingai daug dėmesio buvo skiriama kalbėjimui prieš auditoriją.
Pats dirbantis pedagoginį darbą aktorius mus visus palygino su kompiuteriais, kuriuos nuolat reikia atnaujinti. Tuo jis leido suprasti, kad tai, ką naudojai pamokoje vakar, rytoj kitai auditorijai, nors ir to paties amžiaus, nebetiks, kadangi kelis kartus iš eilės daryti tą patį turi būti neįdomu ir pačiam mokytojui. Bet ar visada taip yra? Prisipažinsiu, man tai labai patiko, nes ne vieną kartą pagavau save apgailestaujant, kad pamiršau įtraukti į pamokos planą praėjusių metų užduotį, lentelę ar schemą, nors naujas užduotis mokiniai dirbo su malonumu ir užsidegimu. Vadinasi, man taip pat nebeįdomu daryti tai, kas buvo anksčiau. Nesakau, kad tai vyksta nuolat, nes yra tokių pamokų, kurias kartoju kasmet. Pavyzdžiui, skaitant Edmondo de Amiči romano „Širdis“ ištrauką apie aklus vaikus, nuolat siūlau savo mokinukams, turintiems klausos negalią, įsijausti į aklo žmogaus būseną ir palyginti, kuri negalia yra sunkesnė. Beje, skirtingų kartų atsakymai minėtos pamokos metu nesikeičia…
Mes, pabrėžė aktorius, nuolat sakome, kad dabartinė karta yra kitokia, dūsaujame, kad sunku juos sudominti, tačiau dažnai pamirštame išsiaiškinti, kokia gi yra ta XXI amžiaus karta. Vytautas Kontrimas kartą dirbdamas su antrokais, suvokė, jog visiškai nesugeba jų sudominti. Tada jis paprašė atnešti patinkančių muzikos kūrinių įrašų. Nors tai, ką perklausė, jam labai nepatiko, tačiau padėjo perprasti šiuolaikinius vaikus, o minėtų kūrinių įtraukimas į užsiėmimus leido tapti vaikų „draugeliu“. Žinoma, ne iš karto, tačiau jau penktoje klasėje vaikai su didžiuliu entuziazmu statė Šekspyro Hamletą.
Mes turime kalbėti vaikams tai, kas mums patiems patinka, pabrėžė V. Kontrimas. Sausai išberta teorija mokiniams geriausiu atveju pro vieną ausį įeis ir tuoj pat išeis, o blogiausiu – atsimuš nuo jų kaip žirniai nuo sienos. Kalbėti taip, kad visiems patiktų, galima be jokių moderniųjų technologijų, pakanka tikėti tuo, ką darai, pasitelkti savo charizmą ir – pirmyn. Aktoriaus suvaidinta scena apie jo geografijos mokytoją tik patvirtino jo žodžius, nes tais laikais geografai galėjo pasitelkti tik žemėlapius, gestus ir iškalbą.
O ką daryti, jeigu tos iškalbos neturi? Ir čia lektorius pasidalino neįkainojamais patarimais. Viešas kalbėjimas yra išėjimas iš komforto zonos, kurią gaubia rizikos ir panikos ratai. Kad nepatektų į panikos ratą, net didžiųjų pasaulio valstybių vadovai nuolat repetuoja savo pasisakymus. Tačiau V. Kontrimas perspėjo, kad kalbos surašymas popieriaus lape nesudomins klausytojų. Kalbą iš tiesų reikia planuoti, tačiau užsirašyti tik jos dalis ir svarbesnes tezes. Kalba turi būti ritmiška, dinamiška, panaši į plakato ar afišos tekstą, kuriame tai, kas svarbu, užrašoma padidintu ir paryškintu šriftu, o kita informacija pateikiama mažiau į akis krintančiu šriftu. Aktorius pasidalijo paslaptimis ir apie pirmas 30 viešo pasisakymo sekundžių; perspėjo, ko galima tikėtis išėjus į tribūną apsirengus neįprasta apranga, nauju makiažu ar aksesuaru; papasakojo, kaip klausytojus veikia tavo krenkštimas; patarė, ką reikia daryti džiūnant burnai, ko negalima, o ką reikėtų gerti prieš pat pasisakymą.
Grįždamas prie ugdymo lektorius priminė, kad mokytojai savo pamokose turi panaudoti pavyzdžių iš kitų mokslų srities. Pavyzdžiui, skaitydami pasakojimą apie bitę, paklauskite mokinių, kiek viena bitė surenka medaus per visą savo gyvenimą. Nors tai nebus paminėta skaitomame tekste, tačiau vaikai tikrai su dideliu užsidegimu spėlios, kiek gi tas mažas vabalėlis gali prinešti medaus, o vėliau apstulbs sužinoję, kad vienos bitelės indėlis yra tik vienas arbatinis šaukštelis! Toks nukrypimas nuo teksto tikrai nesugadins pamokos, greičiau paskatins mokinius paieškoti daugiau informacijos apie tūkstančius gėlių aplankančius darbštumo simboliu tapusius vabzdžius.
Seminaro pabaigoje aktorius Vytautas Kontrimas prisiminė studijų Teatro akademijoje laikus ir vienos dėstytojos, sužinojusios, kad jis tapo mokytoju, žodžius: „Mokytojas, kuris dirba iš širdies, yra mokytojas iš pašaukimo. Jis yra ŠVENTASIS!“ Aktoriui įsiterpus į moters žodžius, ji nutildė jį ir tęsė: „Bet ar tu žinai, kaip gyveno šventieji? Jie nuėjo kančių kelius, beveik nei vienas nemirė savo mirtimi. Bet koks gyvenimas šventųjų laukia po mirties!!!“ Tad iki susitikimo rojuje, kolegos 😀
pristatantis žymius mūsų šalies ir pasaulio vaikų ir suaugusiųjų literatūros autorius, primenantis svarbius istorinius įvykius, siūlantis užduočių, rekomenduojantis knygų, klausiantis tavo nuomonės ar net prašantis patarimo.
estafečių trasoje. Tačiau prieš tai reikėjo išsiaiškinti varžybų taisykles, užkoduotas gramatinėse užduotyse. Taip neįprastai, tačiau labai efektingai pavyko išaiškinti priešdėlinę žodžių darybą vaikams, kuriems dėl specifinio kalbos vystymosi kiekviena papildoma žodžio dalis sumaišo turimą žodyną ir sukelia nemažai problemų suvokiant skaitomą tekstą. Pavyzdžiui, gerai žinantis žodį sėdi sutrikusios klausos mokinys pasimes sutikęs tekste žodį prisėdo, užsėdo, persėdo, sėdynė, sėdintysis ir kt. Atradę žodžių šaknį, vaikai lyg ir suvokia, kad tai susiję su sėdėjimu, tačiau nesupranta, kodėl kiekvienas žodis rašomas skirtingai. Tam reikia ilgo ir išsamaus aiškinimo, vertimo į gestų kalbą, inscenizavimo, iliustravimo, žodžių vartojimo įvairiuose kontekstuose ir kt. Nuo šiandien šį mokymo metodų sąrašą papildau ir sportiniu žaidimu 🙂 
švietimas“) išleistą knygą „Vaikai su kochleariniais implantais. Pilnavertis kurčių žmonių aplinkinio pasaulio ir kalbos suvokimas“ («Дети с кохлеарными имплантами. Полноценное восприятие окружающего мира и речи людей при глухоте»). Knygą kūrė didelis autorių kolektyvas, kurio branduolį sudarė Klaipėdos krašto specialiesiems pedagogams ir psichologams gerai pažįstami mokslininkai iš Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto, prieš dvejus metus Klaipėdos Litorinos mokykloje vedę 
