Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Įtraukusis ugdymas dažniausiai asocijuojasi su bendrojo ugdymo įstaiga, priėmusia į savo tarpą individualių poreikių turinčius vaikus. Tačiau specialiojoje mokykloje tai ne tik dviejų žodžių junginys, bet ir vienas nuo kito neatsiejamas kasdienis procesas.
Prieš kelias savaites, dalyvaudama Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijos organizuotoje respublikinėje teorinėje-praktinėje konferencijoje „Kolegialus bendradarbiavimas tobulinant pamoką grįžtamojo ryšio aspektu“, atkreipiau jos dalyvių dėmesį į tai, kad kuriant kolegialumo kultūrą mokykla tampa pačia geriausia jos darbuotojų mokymosi ir profesinio tobulėjimo vieta. Kalbu apie tarpusavio mokymąsi – vieną iš mokymosi stilių, kai naudojamasi darbuotojų turimais talentais ir žiniomis, kad jie padėtų kitiems organizacijos nariams įgyti naujų įgūdžių. Tai mokymo programos rūšis, kai kolegos moko kitus kolegas, kai toje pačioje mokykloje dirbantys mokytojai dalijasi vieni su kitais tuo, ką žino, tuo, ką turi. Todėl kiekvieną sužinotą naujieną, kiekvieną atrastą galimybę palengvinti įtraukiojo ugdymo įgyvendinimą aš taip pat pirmiausia stengiuosi perduoti savo mokyklos bendruomenei. Šiandieniniame seminare pristačiau programą „Edu Games“, kuri, leisdama sukurti neribotą skaičių skirtingo lygio įdomių užduočių ir žaidimų, padeda organizuoti ir įtraukųjį, ir įtraukiantį ugdymą.
Šiais metais mūsų namuose kalėdinė eglutė seka pasakas. Ant jos šakelių supasi nauji mano literatūrinės kolekcijos eksponatai: Grytutės brolį Jonuką norėjusi suvalgyti meduolinio namelio šeimininkė ragana, Snieguolė ir ją priglaudę septyni nykštukai iš brolių Grimų pasakų, Šarlio Pero batuotas katinas. Visus metus praleidę dėžutėje pagaliau ant eglutės buvo pakabinti Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano Spragtukas ir Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Coliukė“ vaizduojantys žaisliukai. Visada stengiausi, kad mano eglutė būtų graži, bet niekada nepagalvojau, kad ji gali būti ir įdomi!
Prieš keletą metų savo tėtei pasakiau, kad nebenoriu skaityti knygų, žiūrėti filmų apie karą. Kai jis pyktelėjęs paklausė, ar aš noriu ištrinti visą istoriją, paaiškinau, jog su amžiumi šis žanras man pasidarė emociškai per sunkus. Bet kodėl visus 2023 metus mane lydėjo būtent karo tema? Dinah Jefferies „Šilko pirklio dukra“ apie karą Vietname, Susan Meissner „Šilko siūlų dėžutė“ – Antrojo pasaulinio karo metu išskirtų seserų istorija, išgyvenimo mokykla Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Storas sąsiuvinis“, KGB kalėjimas Rygoje, paroda „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje… Net paskutinė perskaityta Natashos Lester knyga „Paryžietiška apgaulė“, taip suviliojusi savo pavadinimu, kad pirkau ją specialiai neskaičiusi anotacijos, vėl nubloškė į Antrojo pasaulinio karo lauką.
Gal tėtė buvo teisus sakydamas, jog nuo istorijos nepabėgsi?.. Ypač šiuo metu, kada pasaulyje žodis karas dažniau vartojamas nei žodis taika🥺
P. S. Vieni iš mėgstamiausių mano kvepalų yra būtent Miss Dior💖
Šventinė užduotis paskatins mokinius išmokti daiktavardžių linksnių galūnes, padės prisiminti sakinio pradžios ir tikrinių daiktavardžių rašybą. O taip pat supažindins su Kalėdų senelio pagalbininkais ir atskleis jų pasiruošimo šventėms rūpesčius.
Dėmesio koncentracijai lavinti skirtas žaidimas sukurs kalėdinę nuotaiką, padės prireikus sumažinti nerimą, įveikti stresą, nuslopinti pyktį, suteiks ramybės ir pasitikėjimo savimi. Keturių skirtingų lygių žaidimas (#įtraukiajam ugdymui) gali būti žaidžiamas individualių užsiėmimų metu, jis gali paįvairinti pamoką, jis turėtų rasti vietą ir ugdymo įstaigose, kuriose yra nusiraminimo kampeliai ar kambariai raidos sutrikimų turintiems vaikams.