Priešpaskutinę rugsėjo dieną 5–10 klasių sutrikusios klausos mokiniai ir vaikai iš Sutrikusios klausos vaikų ir jaunuolių tėvų bendrijos „Aidas”, atvykę į Lietuvos liaudies buities muziejų, pateko į baisųjį lietuviškos spaudos draudimo periodą. Ir ne tik pateko, bet ir turėjo jį išgyventi. Viskas prasidėjo peržengus slaptosios lietuviškos mokyklos slenkstį. Slenkstis simbolizuoja ribą tarp dviejų pasaulių, tad jį peržengę mokiniai pateko į motiniškai besišypsančios, bet griežtokos daraktorės klasę. Daraktorė laiko veltui neleido, juk jai reikėjo suspėti su vaikais išeiti trijų žiemų kursą: pažinti raides, mokytis slebizavoti, rašyti grifelinėse lentelėse, skaičiuoti rišant siūlų mazgelius, mokytis kalbėti maldeles, minti mįsles ir net skaityti odę rykštei! Tiems, kurie mokytis nenorėjo, teko išbandyti klūpojimą ant akmenukų, kurie atstojo senovėje naudotus žirnius. Pamokų metu vis nuskambėdavo priminimas, kad reikia būti budriems, saugotis žandarų, išgirdus keistus garsus slėpti lietuviškas knygeles. Perspėjama buvo neveltui – įpusėjus trečios žemos kursą, visi pašoko nuo stipraus beldimo į duris. Žandarai! Laimė, daraktorei pavyko išgelbėti visą grupę, pasiūlius tikrintojams didelį rūkyto kumpio gabalą. Tačiau nei vienas lengviau neatsiduso, nes žandarai bet kada galėjo grįžti, todėl daraktorė parodė, kur tokiu atveju galima pasislėpti: vieni sulindo į užkrosnį, kiti sutūpė kubiliukuose.
Išėjus tris klases, kelionė laiku nesibaigė. Muziejaus gidė, vesdama nuo pirkios prie trobos, nuo stubos prie gryčios, įtraukė vaikus į buities darbus siūlydama sumalti grūdus, išskalbti drabužius, pasemti vandens iš šulinio, pasirūpinti šuniuku; aiškindama, kaip reikia padengti stalą, kaip spausti sūrį, kokia kryptimi šluoti grindis… Su ano meto vaikų kasdienybe mokiniai susipažino bandydami šešiese sugulti į vieną lovą ir vienu metu apsiversti ant kito šono, apžiūrinėdami medinius žaislus, iš skudurėlių suvyniotas lėles, matuodamiesi medines klumpes, spėliodami Užgavėnių personažų kaukes, dėdamiesi į galvą perspėjimus, kas nutiks barbenant pirštais į stalą, supant tuščią lopšį, sėdint sukryžiuotomis kojomis… Šios kelionės metu vaikai sužinojo, koks etnografinis regionas buvo turtingiausias, kuriame krašte gyveno labiausiai išsilavinę žmonės, kokiame regione labiausiai buvo vertinamas ąžuolas, liepa ir šermukšnis, kur vykdavo pačios smagiausios Užgavėnės; aiškinosi, kodėl aukštaičiai su žemaičiais dažnai nesusišnekėdavo, kokia delmono reikšmė, kurioje tarmėje dažniausiai skamba garsai c ir dz, kokio ilgio ištekėjusių moterų nuometas… Apie visa tai mokomasi kasmet. Tačiau pamokos, gautos ne iš vadovėlių, ne iš mokytojų pasakojimų ar kompiuterių ekranų, yra dvigubai vertingesnės, įdomesnės ir įsimintinesnės.
Daugiau panašių įrašų:
estafečių trasoje. Tačiau prieš tai reikėjo išsiaiškinti varžybų taisykles, užkoduotas gramatinėse užduotyse. Taip neįprastai, tačiau labai efektingai pavyko išaiškinti priešdėlinę žodžių darybą vaikams, kuriems dėl specifinio kalbos vystymosi kiekviena papildoma žodžio dalis sumaišo turimą žodyną ir sukelia nemažai problemų suvokiant skaitomą tekstą. Pavyzdžiui, gerai žinantis žodį sėdi sutrikusios klausos mokinys pasimes sutikęs tekste žodį prisėdo, užsėdo, persėdo, sėdynė, sėdintysis ir kt. Atradę žodžių šaknį, vaikai lyg ir suvokia, kad tai susiję su sėdėjimu, tačiau nesupranta, kodėl kiekvienas žodis rašomas skirtingai. Tam reikia ilgo ir išsamaus aiškinimo, vertimo į gestų kalbą, inscenizavimo, iliustravimo, žodžių vartojimo įvairiuose kontekstuose ir kt. Nuo šiandien šį mokymo metodų sąrašą papildau ir sportiniu žaidimu 🙂 
korsigita 