Dažnai sakau, kad pravedusi pamoką ar sukūrusi nematytą užduotį vienoje klasėje, kitoje jos nemėgstu kartoti. Tai nutinka dėl skirtingų vaikų poreikių, dėl to kaltas ir nuobodulys, nes patinka kurti užduotis ir žaidimus, todėl anksčiau sukurti dažnai jau būna atsibodę.
Tačiau yra tokių pamokų, kurios niekada neatsibosta. Viena iš jų – Edmondo de Amiči „Akli vaikai“. Perskaitę pasakojimą, atlikę tyrimą, išanalizavę klausos ir regos sutrikimų turinčių žmonių galimybes ir padarę atitinkamas išvadas, mokiniai patys pasinėrė į tamsą ir pabandė atlikti įvairius darbus: perskaityti raides, atpažinti žmones, nueiti iki nurodytos vietos, pabandyti skirti garso šaltinius, rašyti popieriaus lape ir pan.
Šiandien stebėdama savo mokinius supratau, kad ši pamoka neprarado nei aktualumo, nei efektingumo perteikiant ir įsisavinant žinias, nei įdomumo jas pritaikant praktiškai.
Ankstesni įrašai apie pamoką:
korsigita 