Austrijos lietuvių bendruomenė

Prieš dvejus metus sulaukusi kvietimo į Vienos lituanistinę mokyklą „Ąžuoliukas“, pavadinau tai maloniu netikėtumu. Po dvejų metų atskriejęs kvietimas sugrįžti, leido suprasti, kad pirmasis vizitas Austrijos lietuvių bendruomenėje nebuvo tik laimingas atsitiktinumas 😊

Vizitui į lituanistinę mokyklą ruošiausi ilgai, nes laukė susitikimai ir su mokytojais, ir su vaikais. Susitikime Lietuvos ambasadoje pasidalinau savo mintimis apie žaidimus ir jų naudą daugiakalbėje aplinkoje augantiems vaikams, ateinantiems į lituanistinę mokyklą po savaitės mokslų pasirinktoje Austrijos įstaigoje. Kalbos apie žaidimus tęsėsi ir antrąją dieną, nes dviejų amžiaus grupių vaikams atvežiau žaismingas edukacijas. Kol mažieji rengėsi kelionei į Mėnulį, vyresniesiems teko įminti Gedimino pilies paslaptį. Pasirodo, kunigaikštis Gediminas prieš daugelį metų pametė pilyje amuletą, be kurio Lietuvai gresia didelis pavojus. Tad užsiėmimo metu mokiniai gamino amuletus. Buvau nustebinta vaikų išmone ir kūrybiškumu. Darbo pradžioje nudžiugino ir baltapūkio Benjamino klausimas, ar amuletas bus skirtas jam, ar visiems Lietuvos gyventojams. „Ratuto“ mokyklos vaikai amuletus gamino iš panaudotų plastikinių indelių, paversdami juos apyrankėmis, žetonais, medalionais, vienas kurių turėjo net du dugnus, kad būtų galima paslėpti slaptą raštelį. Smagu buvo matyti, kad vaikai amuletus užsidėjo ir nenusiėmė.

Nors Vienoje lankiausi lapkričio 9–10 dienomis, tačiau įspūdžius apie mažuosius „Ratuto“ mokinukus sulaikiau net dviem mėnesiams, kad galėčiau palyginti jų kūrybą su savo mokinių darbais. Šiandien, minėdami Laisvės gynėjų dieną, mano auklėtiniai taip pat minė paslaptį – tik ne kunigaikščio Gedimino, o piliakalnio. Jiems taip pat reikėjo pagaminti amuletus. Darbui atsinešti nereikėjo nieko – gaminti pasiūliau iš įvairių klasėje esančių daiktų: popierinių lėkščių, stiklinaičių, plastikinių butelių, šiaudelių, plastilino… Mano auklėtiniai kūrybinę veiklą pradėjo nuo prašymo idėjų paieškoti internete. Tad daugumos darbai buvo tik graži internetinė kopija 😦 Laimė, keli amuletai buvo originalūs, sukurti be ekrano ir įkvėpti ne tik garsiųjų Lietuvos piliakalnių, bet ir laisvės, už kurią 14 šalies kovotojų 1991 metais sausio 13 dieną sumokėjo labai didelę kainą. Išeivijos lietuviai stengiasi išlaikyti meilę Lietuvai, šį gražų jausmą perduoda ir savo vaikams, štai kodėl iš amuletų, sukurtų toli nuo Lietuvos, sklido ypatingas jausmas ir energija.

Užduotį apie piliakalnius galima rasti skaitmeninėje knygutėje LIETUVA

Įspūdžiai iš lituanistinės mokyklos „Ąžuoliukas“ KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS AUSTRIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE

Pasiūlymas vesti kūrybines dirbtuves Vienos lietuvių bendruomenėje buvo netikėtas, todėl jį ir truputį anksčiau gautą kvietimą vesti mokymus pasaulio lituanistinių mokyklų ugdytojams palaikiau neatsitiktiniu sutapimu. Smagu, kad tas sutapimas išaugo į gražų ir naudingą abipusį bendradarbiavimą, džiugu, kad sulaukiu laiškų su klausimais, kaip pritaikyti vieną ar kitą mano sukurtą priemonę daugiakalbėje aplinkoje augantiems vaikams, gera su naujais partneriais vėl sugrįžti į tarptautinių eTwinning projektų būrį. Matydama tiek susidomėjimo ir noro susipažinti su mano kuriamais žaidimais, žinojau, kad Austrijoje taip pat žaisime. Mano sprendimas pasiteisino, nes dvi dienas Lietuvos respublikos ambasadoje, įsikūrusioje įspūdingame buvusių mados namų pastate, žaidė visi: ir vaikai, ir mamos, ir tėčiai.

Susitikimą pradėjau nuo „Jausmų sanatorijos“, kurią sukūriau savo auklėtiniams šių mokslo metų pirmajai pamokai. Sekdama savo tinklaraščio lankytojų statistiką matau didelį susidomėjimą šiuo žaismingu užsiėmimu. Mokytoja iš San Francisko lituanistinės mokyklos „Genys“, pasiguodusi, kad į paauglystės laikotarpį įžengę šeštokai niekuo nebesidomi, pirmąjį susitikimą su jais taip pat suorganizavo sanatorijoje. Pamačiusi susidomėjimo ugneles vaikų akyse, ji prisipažino, kad mano priemonės labai tinka šios mokyklos mokiniams. Panaršyti po savo jausmus patiko ir mažiesiems Austrijos lietuvių bendruomenės nariams. Jausmus perkėlėme ir į laikrodukus, nes mane sužavėjo Klaipėdos laikrodžių muziejaus projekto „Savas muziejus“ metu gimusi idėja rodyklėmis pavaizduoti ne laiką, bet savo būseną.

Nuo mažų laikrodukų prasidėjo didieji atradimai, įtraukę ir vaikų mamas, ir tėvelius. Jie net neįsivaizdavo, kad kūrybinių dirbtuvių „Be sienų“ metu iš tiesų sugrius sienos ir jie visi pagamins tikrą laikrodį, kurio dalis ir detales su geriausiais linkėjimais perdavė muziejus iš Lietuvos. Pamačiusi, kaip visi džiaugiasi savo gaminiu, mintyse džiūgavau ir aš, nes po meno terapijos seanso, atvėrusio tarpusavio santykių paslaptis, pasiūliau visiems pasiklausyti Vytautės Žilinskaitės pasakos „Robotas ir peteliškė“, o po to sukonstruoti savo robotą, šviečiantį oranžine akimi. Tą užsiėmimo momentą mintyse pavadinau roboto Dondono sugrįžimu, nes pirmą kartą jis sumirksėjo savo oranžine akimi 2019 metais. Prieš ketverius metus gimusi idėja neprarado žavesio, nes noras patiems pasigaminti tai, kas atrodo neįmanoma, tinka visoms kartoms.

Antroji dirbtuvių diena buvo skirta patiems mažiausiems, kurie kartu su tėveliais gamino žaidimo ir mokymosi kubelius, klausėsi Vytauto V. Landsbergio pasakos „Katino vardas“, kūrė katinų paveikslus, kurių vieną, nuoširdžiai ir su įkvėpimu iš plastilino sukurtą mažosios Anos Marijos, gavau dovanų😄. Visi smagiai galvojo katinams vardus, žaidė internetinį žaidimą, gamino žaislinius kačiukus, bandė pakelti savo plaukus taip kaip katinai pašiaušia savo kailius, o po to nepastebimai vėl sugrįžo į roboto Dondono pasaką ir sukūrė šešėlinio roboto susitikimą su plaštakėmis.

Gera buvo matyti visų įsitraukimą. Gera buvo žinoti, kad mano sukurti ugdymo metodai patinka ir toli nuo Lietuvos gyvenantiems vaikams. Koks buvo nustebimas, kai dirbtuvių organizatorė Ingrida pasakė, kad vienas iš tėvelių nėra lietuvis, kad jis – Slovakijos diplomatas. Kaip gaila, kad apie tai sužinojau tik prieš išvykdama namo, nes buvau nustebinta minėto žmogaus puikia lietuviška tartimi, kai jis pasiūlė ambasadorei Linai Rukštelienei nuo anglų kalbos pereiti prie lietuvių. Būtent jo sūnus Tomas patraukė mano dėmesį, kada laukdamas dirbtuvių pradžios išsitraukė knygą. Pasidomėjusi, kokia kalba skaito, nudžiugau pamačiusi lietuvišką tekstą. Tad kūrybinėse dirbtuvėse trykštanti didelė vaikų ir jų tėvų motyvacija liudija apie norą išsaugoti savo tautinį identitetą, norą tarpusavyje bendrauti lietuviškai, siekį perduoti tą norą savo vaikams, kad jie suprastų, jog būdami dvikalbiai vaikai vis tiek yra pasaulio lietuvių dalis!