Šiandien buvo viena iš tų dienų, kada važiuodama namo negalėjau nustoti šypsotis. Taip visada jaučiuosi, kada pamokos pralekia produktyviai, smagiai ir nepastebimai. O to priežastis – lietuvių kalbos abėcėlė. Abėcėlės mokymąsi pradėjome puošdami pirmąsias vardų raides. Kad veikla nesusitapatintų su dailės pamoka, raides reikėjo puošti rašant savo vardą. Rašydami mokiniai lavino rašymo įgūdžius, kurie po vasaros atostogų tikrai buvo susilpnėję, smulkiąją motoriką ir mąstymą. Po inicialų perėjome prie vardų, pasipuošusių įvairiais žodžiais, prasidedančiais iš varduose esančių raidžių. Tokiu būdu vaikai prisiminė išmoktų žodžių pavadinimus ir rašybą.
Lietuvių gestų kalbos pamokose vaikai atliko neįprastą užduotį – iš varduose esančių žodžių kūrė prasmę turinčius sakinius, aiškinosi lietuvių kalbos ir lietuvių gestų kalbos sakinio struktūros skirtumus. Pamokoje buvo daug juoko, nes turint žodžių grupę juk ne visada pavyksta sudaryti rimtą sakinį. O ir visai nereikia to rimtumo, nes juokas ilgina gyvenimą! Dar laiko prie savo gyvenimų pridėjome abėcėlės tvarka dėliodami varduose esančias raides ir prisistatydami naujais, kartais sunkiai ištariamais vardais. Gal kas gali pasakyti, koks vardas berniuko, pasivadinusio BINORSU? 🙂
Kūrybinis darbas visada vertas apdovanojimo, todėl vaikai buvo pakviesti prie žaidimų stalo. Mano viso savaitgalio namų darbai – žaidimo „Dobble“ pagrindu sukurtas žaidimas „ABĖCĖLĖ“ – atsipirko su kaupu. Aš patikrinau mokinių žodyno apimtis, o vaikai taip įsijautė į žaidimą, kad tik pabaigę vieną partiją pareiškė norą pakartoti. Pirmosios partijos metu ne kartą skambėję skundai, kad kažkas blogai kelia kortelę, kažkas iš anksto pamatė raidę, gana greitai virto azartiškomis emocijomis, leidusiomis suprasti, jog komandinis darbas baigsis sklandžiai ir be ginčų. Taip ir įvyko, partijos laimėtojai buvo nuoširdžiai sveikinami, bent man taip pasirodė.
Kadangi apsaugos nuo Covid-19 taisyklėse rekomenduojama kuo daugiau būti lauke, abėcėlę įtvirtinome meno terapijos pamoka – raidžių kūrimu iš gamtoje randamų daiktų. Šį meno terapijos būdą vadinu gamtos terapija, nes ieškodami reikalingų priemonių vaikai nuolat atranda kažką naujo, atsipalaiduoja ir atskleidžia patiems dar nematytas kūrybines galias. Tad paskutinė abėcėlės mokymosi užduotis – raidžių ieškojimas gamtoje – neturėtų sukelti ypatingų sunkumų. Tai – mano grįžimas į 2012 metus, kada tarptautinio eTwinning projekto „Laiškai iš gamtos“ metu ne tik surinkome visą anglų kalbos abėcėlę, bet ir pajutome ypatingą ryšį su gamta ir norą ja pasirūpinti.
Daugiau pamokų planų ir idėjų:
korsigita 