Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Kaip sąmoningo kvėpavimo techniką paversti smagiu įpročiu, kas bendro tarp Ezopo ir inžinerijos, kuo gali pasitarnauti santykių formavimui, grupės ar klasės vienijimui vaikščiojančių spalvų eksperimentas, šviesos lūžio dėsnis, ko moko į labirintą pasodintos pupelės, kaip suderinti ugdymą ir savitvardos kompetencijos lavinimą, kodėl reikalingos ir geros, ir blogos emocijos?.. Tai – tik keli pavyzdžiai iš kvalifikacijos kėlimo programos, pristatančios naują SEU būdą, gamtoje jų yra nepaprastai daug, reikia tik atpažinti ir mokėti pritaikyti vaikams.
Apie socialinį emocinį ugdymą (SEU) kalbama daug ir plačiai, siūlomi įvairūs darbo būdai ir metodikos, padedančios lavinti penkias pagrindines SEU kompetencijas. Pastebėjusi STEAM eksperimentų auklėjamąją įtaką, pradėjau gilintis ir ieškoti pavyzdžių, galinčių prisidėti prie socialinio ir emocinio intelekto ugdymo. Paieškos, perkeltos į klasę, atnešė stulbinančių atradimų ir rezultatų. Netikėtumų rado ir mano paskatinta kolegė Erika Žąsinienė, dirbanti su vaikais, turinčiais autizmo spektro sindromą. Beveik metus ieškodamos ir eksperimentuodamos, mes atradome unikalią galimybę vaiko jausmus ir emocijas pažadinti STEAM metodais.
Balandžio 13 dieną pirmą kartą pristatėme naują kvalifikacijos kėlimo programą, pademonstravusią Šiaulių rajono Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazijos bendruomenei inovatyvią STEAM integraciją į SEU. Kolegų atsiliepimai ir pritarimai atskleidė, kad einame teisingu keliu, nes gamta nuo seno mus mokė ir tebemoko. Reikia tik apsidairyti ir atrasti tai, kas padeda susitvardyti, kelti savivertę, tai, kas leidžia įsijausti į kito būseną, tai, kas paaiškina įvairių emocijų priežastis, tai, kas suteikia stiprybės negatyvumą pakeisti pozityvumu…
Skaitydami Ezopo pasakėčią „Nesutarią žemdirbio vaikai“, visada su mokiniais parsinešdavome iš mokyklos kiemo pagaliukų, kad laužydami patikrintume tėvo pamoką sūnums ir išsiaiškintume pasakėčios moralo prasmę.
Šiemetiniams skaitytojams posakio „Vienybėje – galybė, nesantaikoje – pražūtis“ teisingumą pasiūliau patikrinti eksperimentu su spagečiais. Į klausimą „Kokį svorį gali išlaikyti spagečiai“, gavau daug vienodų atsakymų – beveik visi vaikai abejojo šios rūšies makaronų tvirtumu ir sakė, kad jie jokio svorio neišlaikys. Vienam mokinukui kilo mintis, kad makaronai gali išlaikyti tiek, kiek sveria visas pakelis, t. y. 500 g. Tik vienas berniukas išdrįso paprieštarauti klasės nuomonei ir pasakė, kad spagečiai išlaikys didelį svorį, tačiau nesugebėjo atsakyti, kodėl taip mano, todėl jo atsakymą prilyginome spėjimui. O spėjimus juk reikia patikrinti!
Šis eksperimentas ne tik paaiškina pasakėčios moralą, jis gali padėti suprasti, kaip inžinieriai, pasinaudodami mokslininkų tyrimais apie lenkiamų medžiagų lūžimą, apie jų tempimą ir gniuždymą, parenka tinkamas medžiagas projektuodami tiltus, pastatų konstrukcijas. Nors profesionaliems inžinieriams labiau rūpi plieninės tilto sijos, bet įdomus eksperimentas su makaronais taip pat suteikia žinių apie medžiagų stiprumą.
Kada į mano klasę atėjusi bendrabutyje gyvenančių vaikų auklėtoja GITANA PRANULIENĖ pasisakė kartu su vaikais pradėjusi STEAM eksperimentą, pasidžiaugiau ir norėjau palinkėti sėkmės. Tačiau išgirdusi auklėtojos pasakojimą apie auklėtinio Romuko patirtį sodinant pupeles, supratau radusi neįprastą būdą aptarti su vaikais žmonių tarpusavio santykius. Mintį perkelti gamtos mokslų eksperimentą į klasės valandėlę paskatino ir internete rasta nuotrauka apie augalų ir žmonių poreikius.
Bet pradėkime viską iš pradžių. Sodinant dvi pupeles į augalų labirintą, Romukas pasakė, kad jos turi augti ne mažesniu nei penkių centimetrų atstumu. Auklėtojai pasiteiravus tokio reikalavimo priežasties, vaikas pasakė, kad mama jam pasakojo, jog arčiau pasodintos pupelės gali pradėti ginčytis, kuri iš jų gražesnė, pyktis ir stengtis trukdyti viena kitai augti. To rezultatas – prastas derlius. Pasodinę dvi pupeles – baltą ir raudoną – mokiniai siekė sužinoti, kuri pupelė greičiau sudygs; kaip joms, turinčioms visiškai vienodas sąlygas, seksis augti; ar gali kambario sąlygomis užderėti pupelės.
Vaikų pastangos suteikė stulbinančių atradimų! Po dviejų dienų pirmoji sudygusi raudonoji pupelė sėkmingai rado labirinto išėjimus ir per dvylika dienų pasiekė jo stogą. Baltoji pupelė nenorėjo laikytis labirinto taisyklių, todėl augimo pusiaukelėje susidūrė su jame esančiomis kliūtimis ir susižalojo – įplyšo jos lapas ir įtrūko kotelis. Susirūpinę vaikai vieningai nusprendė išlaisvinti abi pupeles ir persodino jas. Baltoji pupelė, pajutusi laisvę, sustiprėjo, atsigavo ir po trijų dienų praaugo savo kaimynę. Ir ne tik praaugo, bet pradėjo ją užgožti. Paklusni raudonoji pupelė, nenorėdama ginčytis su baltąja, stengėsi užleisti vietą ir po truputį linko į šoną.
Šia augalų augimo istorija iliustravau vaikams pasakojimą apie tai, kaip vienodas sąlygas bet skirtingus poreikius turintiems žmonėms reikia išmokti gyventi bendruomenėje, stengtis ieškoti kompromisų, bet tuo pačiu ir neatsisakyti savo interesų. Pasakojimą papildžiau socialiniame tinkle Facebook rastu paveikslėliu ir šiais metais naujai suformuotos mano vadovaujamos vyresniųjų kurčiųjų klasių mokinių grupės pavyzdžiais, o po to visi kartu aptarėme, kaip kiekvienas mūsų gali prisidėti prie klasės komandos formavimo.
Tai – ne pirmas STEM eksperimentas, integruotas į klasės vadovo veiklą. Tačiau jo efektas privalėjo būti atskirai aprašytas, nes atsiskleidė ne tik mokinių smalsumas, noras pažinti augalų dygimo paslaptis, bet ir vaikų empatiškumas gelbėjant sužalotą pupelę, supratingumas, kad visi gyvi Žemės organizmai negali tenkinti vien tik savo poreikių, reikia atsižvelgti ir į šalia esančius, būtina prisiminti, kad yra ne tik teisės, bet ir pareigos.
korsigita 