Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Spalio 3 dieną Klaipėdos dramos teatre, aidint audringiems plojimams (nors ir nesu aktorė), man buvo įteiktas 2024 metų Klaipėdos miesto mokytojo apdovanojimas – statulėlė su plačiais sparnais knygą vartančia pelėda. Pelėda visais laikais buvo laikoma išminties simboliu. Nors gamtininkas Marius Čepulis su tuo nesutinka, tačiau aš tos versijos ir toliau laikysiuosi, nes pelėda juk buvo ir deivės Atėnės neatskiriamas simbolis.
Mokytojų dienos rytą noriu dar kartą pasidžiaugti man padovanota švente ir padėkoti visiems, kurie buvo, yra ir bus nelengvos, bet labai įdomios profesinės kelionės pakeleiviai. Tad eikime, važiuokime, plaukime, skriskime ten, kur mūsų visų laukia MOKINIAI!
Emocijoms atslūgus, įvairiapusiams komentarams socialiniuose tinkluose aprimus, prie naujo trofėjaus parimus, norisi pasidalinti paskutinių penkerių metų įspūdžiais. 2018 metai man buvo tikrai karališki, kadangi už nuopelnus garsinant uostamiesčio švietimą ir kultūrą buvau apdovanotaKaralienės Luizės medaliu. Straipsnių antraštės, skelbiančios, kad medaliai buvo įteikti Klaipėdos krašto šviesuoliams, renginio iškilmingumas, medalio spindesys ir vertė pakylėjo mane, tuo metu jaučiausi pasiekusi savo karjeros viršūnę. Pasirodo, klydau. Po medalio dvejų metų darbas visiškai nepriminė karališko gyvenimo, nes buvau ir mokomojo komplekto „Auk sveikas, vaike!“bendraautorė, ir projektų įgyvendintoja, ir mokomojo žaidimo „Kortelę paimki, žodelį parinki“ kūrėja, ir STEAM klubo mokykloje iniciatorė, ir lektorė, ir mokytoja, siekianti dirbti taip, kad pamokos metu visiems individualių poreikių turintiems vaikams pavyktų pasiekti asmeninę sėkmę… Už visa tai 2020 metais gavau Inovatyviausio kalbų mokytojo sparnus. Tada atrodė, kad jau padariau tiek daug, jog nieko naujo nebeįmanoma sugalvoti. Ir vėl suklydau. Sparnai suteikė tiek polėkio, kad vos spėjau suktis: mokymai kolegoms įtraukiojo ugdymo klausimais, naujų internetinių programų, padedančių sudominti mokinius atradimas ir įvaldymas, ERASMUS+ projektas, mokymo priemonės sutrikusios klausos priešmokyklinukams kūrimas ir ypač saldi naujovė – pagalba lituanistinėms mokyklėlėms ir pasaulio lietuvių bendruomenėms. Darbų buvo nepaprastai daug, turbūt todėl „Lietuvos mokytojo 2023“ skulptūra tokia sunki, juk į ją turėjo sutilpti visa mano 32 metų darbo patirtis!
Už trijų dešimtmečių patyrimus, išgyvenimus, nepakartojamus nuotykius, džiaugsmus ir ašaras dėkoju savo mokiniams, jų tėvams ir kolegoms. Ypatinga padėka šeimos nariams, draugams, kuriems tikrai trūksta mano dėmesio. Ačiū visų šių apdovanojimų sumanytojams, ačiū už galimybę jaustis ypatingos profesijos, kuri pastaruoju metu yra spalvinama ir šviesiais, ir tamsiais atspalviais, atstove. Ačiū už kasdienį darbą praskaidrinančius renginius, kurie su pedagogika nieko bendro neturinčius žmones apstulbina savo gražumu ir prasmingumu. Į šiemetinę šventę mane atlydėjęs žentas nustebino pasakęs, jog labai jaudinosi, kol man buvo teikiamas apdovanojimas, ypatingai išgyveno mano kalbos metu… Tada prisiminiau 2019 metus, kada buvau viena iš trijų, nominuotų Inovatyviausio kalbų mokytojo vardui. Tą kartą į Valdovų rūmus lydėjęs mano gyvenimo žmogus netikėtai prasitarė, kad jam truputį baugu. Visus tris kartus baugu buvo ir man🤭. Štai kaip veikia iškilmingumo ir dvasingumo aura! Žinokite, panašus jausmas lydi ir einant į klasę, kurioje tavęs laukia smalsios, vertinančios ir laukiančios vaikų akys. Pažiūrėkite pamokų pabaigoje į jas ir nebereikės jokių refleksijos įrankių, kad suprastum, kaip praėjo darbo diena.
Nors sparnai dideli ir tvirti, bet dėl pandemijos skrido iki manęs visus metus. Truputį liūdna, kad gavau juos pašto dėžutėje, nors buvau pakviesta statulėlę atsiimti šiemet vėl gyvai vykusiuose Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose. Atvykti negalėjau, tą dieną su visa mokykla skrajojome kalėdinėje angelų pilyje.
Kažkada galvojau, kad inovatyvumas neatsiejamas nuo informacinių technologijų, kadangi visos IT naujovės buvo sutinkamos su dideliu susidomėjimu ir entuziazmu. Tuo entuziazmu užsikrėčiau ir aš. Šio viruso išsigydyti nepavyko iki šiol. Tačiau vis dažniau pagaunu save galvojant, kad inovacijos yra kažkas daugiau. Atnešusi į klasę savo vaikystės žaidimų idėją, pritaikytą lietuvių kalbai ar literatūrai ir XXI amžiaus kartos pomėgiams, pastebėjau, kad pamokos be kompiuterio nenusileidžia skaitmeninėmis priemonėmis pripildytiems užsiėmimams. Vadinasi, inovatyvumas nėra vien tik gebėjimas į ugdymą įtraukti informacines technologijas. Mane iki šiol tebestebina skaitmeninės kartos pomėgis atlikti užduotis, kurių metu reikia išmesti žaidimo kauliukus. Man iki šiol tebeskamba vieno penktokėlio, kiekvienos pertraukos metu skubančio išsitraukti savo planšetę, žodžiai, kad mano pasiūlytą žaidimą su kauliuku galėtų žaisti visą dieną. Kad aš neklystu, patvirtino šiandien Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose inovatyviausio kalbų mokytojo kategoriją pristatęs VU doc. dr. Valdas Jaskūnas, sakydamas, jog inovatoriais vadinami tie žmonės, kurie sukuria naujoves arba parodo naujas galimybes. Inovatoriai, pasak jo, yra tie, kurie kaskart ir iš naujo atsiliepia į mokinių prigimtinį smalsumą ir padrąsina pažinti tai, kas nepažinta.
Trečią kartą būdama tarp trijų (šiais metais net tarp keturių) pretendentų į garbingą apdovanojimą jaučiausi jaukiai ir ramiai. Mėgavausi švente, nors ji ir buvo kitokia nei ketverius pastaruosius metus, sveikinau ekrane išnyrančius pažįstamus veidus ir vardus, plojau laimėtojams ir džiaugiausi savo stabiliais rezultatais. Džiaugiausi tol, kol ekrane nepasirodė mano pavardė ir padidintas ekranas su mano veidu. O tada kažkodėl apsiverkiau. Kodėl, paaiškinti nelengva. Tačiau šiandien panašų jausmą patyriau du kartus. Pirmąjį tada, kai su mokiniais Tarptautinę neįgaliųjų dieną minėjome ne mūsų pamėgtoje Klaipėdos sporto mokykloje, bet klasėje. Antrasis turbūt buvo dėl to, kad dar neišdilo pernykštės apdovanojimų šventės, vykusios Valdovų rūmuose, akimirkos. Šiandien kaip niekad stipriai pajutau, kaip man trūksta išvykų, veiklų netradicinėse erdvėse ir gyvo bendravimo. To trūksta ir mano mokiniams. Antradienį viena septintokė nesusilaikė ir prisiglaudė prie manęs. Neatsilaikiau ir aš, apkabinau savo mergaitę. Tikėkimės, kad Covid-19 virusas neįveiks mano žmogiškumo, meilės vaikams ir inovatyvumo viruso, kuris, negydomas beveik penkiolika, o gal ir daugiau, metų, veda mane ir mano mokinius naujais ir labai įdomiais keliais.
Apie ankstesnes mano pastangas siekti Inovatyviausio mokytojo vardo 🙂 skaitykite:
Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose dalyvavau antrą kartą. Pernykštė patirtis, likus už nominantų ribos, kartėlio neatnešė. Priešingai, matydama laureatus – iš „Virtualios kelionėsklasėje“ konkursų pažįstamą Kauno Jėzuitų gimnazijos fizikos mokytoją Rigondą Skorulskienę ir eTwinningambasadorę, su kuria dažnai susitinku eTwinning seminaruose, Kuršėnų Pavenčių mokyklos anglų kalbos mokytoją Staselę Ryškienę, supratau, kodėl nepatekau tarp geriausiųjų. Todėl šiais metais nusprendžiau savo laimės nebandyti. Tačiau senas geras posakis apie tai, kad mes planuojame, o kažkas aukštai tarp debesų juokiasi, suveikė gavus laišką iš apdovanojimų organizatorių su pasiūlymu dar kartą įbristi į tą pačią upę. Prisipažinsiu, galvojau neilgai, nes praėję metai man buvo ypač turtingi metodine veikla, netradicinėmis pamokomis, kūrybiniais darbais ir renginiais, tad žinia, kad šiemet tapau viena iš trijų inovatyviausių šalies kalbų (gimtosios ir užsienio) mokytojų, buvo be galo maloni.
Šias metais susidomėjau pasakų terapija, todėl lapkričio 21 dieną atvykusi į mokytojų pagerbimo iškilmes, pasijutau kaip Pelenė, netikėtai patekusi į puotą. Jausmas buvo toks keistas, jog iš pradžių vis žvalgiausi laikrodžio, po kurio dvyliktojo dūžio viskas turėtų pradingti. Mano draugystė su inovacijomis prasidėjo kaip ir pasakoje, labai labai seniai. Nusprendusi paįvairinti savo pamokas, nusipirkau knygą, mokančią kurti PowerPoint skaidres. Po vienos sėkmingos skaidrėmis iliustruotos pamokos sulaukiau mokinio, dabar jau auginančio sūnelį, klausimo, ar pati jas padariau. Pasigirdus teigiamam atsakymui, berniuko veide pasirodė visa puokštė emocijų: nuostaba, susižavėjimas, pagarba, džiaugsmas… To vaiko veidą dažnai prisimenu, nes jis įkvėpė nuolatiniams ieškojimams ir siekiams stebinti savo mokinius. Esu labai laiminga, kad savo darbais ir idėjomis pavyko nustebinti ir ekspertus, skaičiusius mano pedagoginės veiklos aprašymą ir nusprendusius, kad aš esu verta patekti į kalbų mokytojų TOP3. Dėkoju ir Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo skyriaus darbuotojoms, šį įsimintiną vakarą atvežusioms miesto mero sveikinimus. Smagu, kad jos tapo net penkių uostamiesčio nominantų, iš kurių du gavo inovatyviausio mokytojo vardus, triumfo liudininkėmis. Ačiū ir savo mokyklos bendruomenei. Tačiau didžiausią padėką skiriu savo esamiems ir buvusiems MOKINIAMS, kurie buvo, yra ir bus mano varomoji jėga. Mažos, bet vieningos kurčiųjų bendruomenės vaikų ir jaunuolių atkaklios pastangos surinkti man kuo daugiau balsų varžybose dėl Metų publikos mokytojo vardo leido man suprasti, kad būti mokytoju yra didelė privilegija ir begalinė laimė!
Uostamiesčio geriausieji su Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo skyriaus darbuotojomis
Inovatyviausi mokytojai pagerbti buvo šioje knygų šventovėje
Gera buvo pamatyti Mindaugą Glodą, pažįstamą iš „Virtualios kelionės klasėje“ konkurso laikų
Sveikinimai ir nominantėms 🙂
Sveikinimai laureatui!
Apdovanojimų organizatorių raštas ir Klaipėdos miesto vadovų dovanos
Švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė sveikino iš Briuselio
Na, kas gi?
Nuotrauką atminčiai norim turėti 🙂
Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis šiandien buvo atviras ir nesišvaistė, pasak jo, neįgyvendinamais pažadais
korsigita 