Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Šiandien su džiaugsmu stebėjau būrį Klaipėdos lopšelio-darželio „Puriena“ priešmokyklinukų, sutikusių pasinerti į vaikišką avantiūrą – išbandyti savo galimybes skristi į Mėnulį. Išbandymai buvo nelengvi: svaigulio pratimas, reakcijos patikrinimas, regėjimo testas, kvėpavimo aparato gaminimas, raketos dėliojimas ir jos paleidimo į kosmosą šūkio mokymasis.
Kada mažieji „Aitvarėlių“ grupės vaikai sužinojo, kad kalbėsime apie Mėnulį, vienas berniukas nedrąsiai prasitarė, jog užaugęs nori būti kosmonautas. Edukacijos pabaigoje svajotojų apie kosmoso platybes atsirado daugiau. Toks ir buvo mano tikslas – smagiu žaidimu, inovatyviai pateiktomis užduotimis pažadinti mažuosiuose svajones apie svaiginančius skrydžius. Ir nebūtinai į kosmosą, juk už mėnesio jie atsisveikins su darželiu ir išskris į naują kelionę. Sėkmingo skrydžio, vaikai! Tik nepamirškite taisyklingai kvėpuoti, atidžiai dairytis ir semti saujomis tai, kas dar nepažinta ir nepatirta.
Šiandien noriu pasidžiaugti dviem Vilniaus knygų mugėje rastomis knygutėmis vaikams, paskatinusiomis ne tik skaityti, bet ir susidomėti gėlininkyste. Ką bendro turi skaitymas ir gėlės, pasufleruos knygų pavadinimai.
„Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ su ypatingai šiltu rašytojos Evelinos Daciūtės palinkėjimu buvo skirtas pusketvirtų metų mergytei Izabelei. Katino Oskaro Murkaus Rumtumtugerio nuotykius, papildytus mano sugalvotais judesiais ir vaidyba, skaitėme gal pusę šimto kartų, nes mažoji vis grįždavo prie įdomiausių vietų ir prašydavo pakartoti. Jai ypač patiko momentas, kada kartu su Oskaru teatrališkai tekdavo laukti, kol mažas lapelis pavirs gėle. Garsus burzgimas vedžiojant pirštuku po knygos puslapį, trumpo katino ir tulpės barnio metu skleidžiami garsai, kurie visada baigdavosi skardžiu juoku, patvirtino faktą, kad mažiesiems labai patinka įvairūs garsažodžiai. Knyga sužavėjo šiltu pasakojimu apie žiemos nemėgusio katino pokyčius, mokymąsi bendrauti, rūpintis kitais ir laukti… Kad anūkė suprastų to laukimo prasmę, pasisodinome ir mes tulpių. Jautri draugystės istorija įstrigo mažylei. Tai atskleidė jos reakcija į nukritusius tulpės žiedlapius darželyje, įrengtame prie mano daugiabučio. Paaiškinimas, kad taip pat nutiks ir jos tulpėms, sugraudino mergaitę, bet knygos žodžiais nuskambėjęs mano priminimas, kad teks palaukti, vėl sugrąžino į jos veiduką šypseną.
Antrasis sodinimo etapas vyko su priešmokyklinuku Aru po perskaitytos Ignės Zarambaitės knygos „Simas ir jo kalavijas“. Mažasis gėlininkas mano anūką supažindino su įvairiomis gėlėmis ir net du vardus turinčiu augalu, nukėlusiu į gladiatorių laikus; perdavė slaptą prietarą apie vogtų gėlių auginimą; papasakojo, kad be žaidimų ar karstymosi medžiais yra daugybė kitų įdomių užsiėmimų. Nesėkmingi Simo bandymai užsiauginti kardelį mokė neprarasti kantrybės ir tikėjimo, o berniuko vaizduotėje kylančios kovos su slibinais ir audromis įtraukė ir mano mažąjį klausytoją. Todėl pasiūlymą pasisodinti savo kardelį anūkas priėmė su džiaugsmu. Juk taip smagu kambario viduryje pasikapstyti po juodą žemę! Dar smagiau pasidarė sužinojus, kad vazonėlį su pasodintais dviem svogūnėliais galės vežtis namo. Šiandien anūko kardeliai sparčiai stiebiasi į viršų, nes jiems negresia nei vėjai, nei audros, nei nerūpestingų praeivių kojos. Jiems nereikia nei tvoros, bet gali būti, kad prireiks kopėčių, kaip nutiko seneliui ir senelei vienoje pasakoje pasodinusiems pupelę😊 Berniuko susidomėjimas gėlėmis nustebino jo mamą, tad gali būti, kad knygos veikėjas Simas turės dar vieną bendramintį, iškeisiantį išmaniuosius įrenginius į paslaptingą augalų pasaulį.
Prieš dvejus metus sulaukusi kvietimo į Vienos lituanistinę mokyklą „Ąžuoliukas“, pavadinau tai maloniu netikėtumu. Po dvejų metų atskriejęs kvietimas sugrįžti, leido suprasti, kad pirmasis vizitas Austrijos lietuvių bendruomenėje nebuvo tik laimingas atsitiktinumas 😊
Vizitui į lituanistinę mokyklą ruošiausi ilgai, nes laukė susitikimai ir su mokytojais, ir su vaikais. Susitikime Lietuvos ambasadoje pasidalinau savo mintimis apie žaidimus ir jų naudą daugiakalbėje aplinkoje augantiems vaikams, ateinantiems į lituanistinę mokyklą po savaitės mokslų pasirinktoje Austrijos įstaigoje. Kalbos apie žaidimus tęsėsi ir antrąją dieną, nes dviejų amžiaus grupių vaikams atvežiau žaismingas edukacijas. Kol mažieji rengėsi kelionei į Mėnulį, vyresniesiems teko įminti Gedimino pilies paslaptį. Pasirodo, kunigaikštis Gediminas prieš daugelį metų pametė pilyje amuletą, be kurio Lietuvai gresia didelis pavojus. Tad užsiėmimo metu mokiniai gamino amuletus. Buvau nustebinta vaikų išmone ir kūrybiškumu. Darbo pradžioje nudžiugino ir baltapūkio Benjamino klausimas, ar amuletas bus skirtas jam, ar visiems Lietuvos gyventojams. „Ratuto“ mokyklos vaikai amuletus gamino iš panaudotų plastikinių indelių, paversdami juos apyrankėmis, žetonais, medalionais, vienas kurių turėjo net du dugnus, kad būtų galima paslėpti slaptą raštelį. Smagu buvo matyti, kad vaikai amuletus užsidėjo ir nenusiėmė.
Nors Vienoje lankiausi lapkričio 9–10 dienomis, tačiau įspūdžius apie mažuosius „Ratuto“ mokinukus sulaikiau net dviem mėnesiams, kad galėčiau palyginti jų kūrybą su savo mokinių darbais. Šiandien, minėdami Laisvės gynėjų dieną, mano auklėtiniai taip pat minė paslaptį – tik ne kunigaikščio Gedimino, o piliakalnio. Jiems taip pat reikėjo pagaminti amuletus. Darbui atsinešti nereikėjo nieko – gaminti pasiūliau iš įvairių klasėje esančių daiktų: popierinių lėkščių, stiklinaičių, plastikinių butelių, šiaudelių, plastilino… Mano auklėtiniai kūrybinę veiklą pradėjo nuo prašymo idėjų paieškoti internete. Tad daugumos darbai buvo tik graži internetinė kopija 😦 Laimė, keli amuletai buvo originalūs, sukurti be ekrano ir įkvėpti ne tik garsiųjų Lietuvos piliakalnių, bet ir laisvės, už kurią 14 šalies kovotojų 1991 metais sausio 13 dieną sumokėjo labai didelę kainą. Išeivijos lietuviai stengiasi išlaikyti meilę Lietuvai, šį gražų jausmą perduoda ir savo vaikams, štai kodėl iš amuletų, sukurtų toli nuo Lietuvos, sklido ypatingas jausmas ir energija.
Užduotį apie piliakalnius galima rasti skaitmeninėje knygutėje LIETUVA
Kadangi orų prognozės nieko gero nežada, sniego senio statymui siūlau naują žaidimą „Pastatyki sniego senį!“, kurį šešiametis ekspertas žaidė pusę dienos. Bežaidžiant mažyliui kilo mintis sukurti savo žaidimą „Mašina“, tad dar kartą pakartosiu, kad paprastas žaidimo kauliukas gali sudominti ir skaitmeninę kartą.
Įdomu buvo stebėti berniuko reakcijas – išmetęs tradicinio sniego senio atributus vaikas nusivildavo, todėl žaidimo metu ne kartą bandė „užburti“ kauliuką, kad jis išmestų norimą taškų skaičių. Pastatęs trikampį senį vaikas tuoj pat ėmėsi antrojo. Netrukus ant stalo rikiavosi trys originalūs sniego seniai⛄ Kadangi berniukas jau moka skaityti, jį sudomino ir žodinė užduotis. Nors bandymas piešti nebuvo labai lengvas, tačiau savo darbeliu autorius liko patenkintas.
Žaidėjo komentarai vaizdo įraše turėtų jums padėti sugalvoti, į kokius ugdymo dalykus galima įtraukti žaidimą „Pastatyki sniego senį!“. Siūlau juo paįvairinti STEAM ugdymo pamokas, logopedinius, specialiojo pedagogo vedamus užsiėmimus, neįprastas sniego senis puikiai įsilietų ir į šventinius konkursus.
Žaidimas tinka įvairaus amžiaus, gebėjimų ir poreikių vaikams, kurie galės piešti pagal žodinius ar vaizdinius aprašymus, o tie, kurie nemėgsta piešti, tikrai smagiai dėlios sniego senius iš atskirų detalių.
Žaidimas „PIEVOJE“ jau rado savo gerbėją – ką tik sulaukusi trejų metų Izabelė džiugina savo smalsumu ir noru atrasti. Tik sujudėjus žolėje ar krūmuose mažam vabaliukui, į akiratį patekus gėlei, plunksnai ar pagaliukui, mergaitė prašydavo paduoti žaidimų lapą, kad galėtų surasti jame reikiamą paveikslėlį ir palyginti su natūraliu daiktu. Deja, bet duobės, susiformavusios aplink kanalizacijos dangtį, žaidimų takelyje mažylė nerado😊 Nerado ir po stipraus lietaus atsiradusios balos, ir įspūdingo švyturio, kuris turbūt šviečia jūroje dirbančiam tėčiui ir seneliui. Bet nerasti daiktai žaidime taip pat turi savo vietą – „PIEVŲ SEKLYS“ leis išsaugoti visus pievos ar savo kiemo tyrinėjimo atradimus ir įspūdžius🔍🕵️♀️🔎
Ilgai ieškotas, mintyse nešiotas, mažojo eksperto išbandytas ir sukritikuotas, todėl iš esmės pakoreguotas žaidimas „GAMTOS PALETĖ“ po truputį įgauna realų pavidalą. „GAMTOS PALETĘ“ sudarys daug įvairių žaidimų, užduočių ir užsiėmimų, susijusių su gamta. Pirmasis šios serijos rinkinys – „PIEVOJE“. Būtent šį žaidimą sukritikavo penktus metus bebaigiantis berniukas, pasakęs, kad jam spalvinti buvo nuobodu. Todėl pradinis stalo žaidimo variantas – mesti kubelį ir spalvinti žaidimo takelį – virto užduočių rinkiniu, kurias atlikdamas ir žaisdamas vaikutis susipažins su pievų gyventojais, augalais ir įvairiais daiktais, mokysis juos pavadinti, ieškos natūralioje gamtoje, apibūdins savo jausmus išvydus vieną ar kitą pievoje esantį daiktą. Tačiau spalvinti visgi teks, nes atsižvelgiau į daugelio ugdytojų prašymą sukurti nespalvotų užduočių, kurias būtų pigiau atsispausdinti ir padauginti.
Žaidimas „PIEVOJE“ gilins žinias apie gyvąją ir negyvąją gamtą, plės žodyną, lavins atmintį, pastabumą, rankos ir akių koordinaciją, motoriką, kūrybiškumą, skatins skaityti, skaičiuoti, matuoti, galvoti ir kuo daugiau sužinoti. Rinkinį sudaro stalo žaidimas „Pievų takelis“, kurį, atsižvelgiant į vaikų poreikius ir pomėgius, galima žaisti keturiais būdais; visos vasaros metu atliekamos užduotys: „Pievų seklys“, „Vabzdžių gaudyklė“ ir „Emocijų pieva“.
Įdomus ir dinamiškas žaidimas paįvairins užsitęsusius mokslo metus, padės vaikams pasitikrinti gamtos pažinimo, kalbos, matematikos žinias ir gebėjimus. Jei žaisti patiks, papildykite žaidimą STEAM užduotimis, pasiūlydami vaikams pasivaikščioti po mokyklos kiemą ir paieškoti panašių augalų ir gyvūnų. Įtraukite į žaidimą ir kūrybinių užduočių – nupieškite tai, ką matėte ekrane arba gamtoje, sukurkite nedidelius augalų, gyvūnų, vabzdžių žinynus, surenkite išvyką, kurios metu fotografuokite, filmuokite, įrašinėkite gamtos garsus. Nepamirškite ir žaidimų gryname ore! O jei sąlygos neleis, pastiprinkite sveikatą atlikdami gamtos jogos pratimus, imituodami gyvūnų judesius, kartodami jų skleidžiamus garsus. Mėgaudamiesi gamtos teikiama nauda ir malonumais priminkite vaikams apie klimato kaitos problemą, pakalbėkite apie tai, kuo jūs galite prisidėti prie gamtos saugojimo.
Tad spauskite mygtuką ir paverskite paskutines mokslo metų savaites įtraukiančia veikla!
„Vos ne Čepulio klajonės“, – toptelėjo man žiūrint, su kokiu užsidegimu mažoji anūkėlė fotografuoja vabalus. Todėl ir pasakojimo pavadinimas toks išdykėliškas🙃Prisipažinsiu, vabzdžių stebėjimas – viena iš STEAM ugdymo veiklų – manęs niekada nežavėjo, nes bijau visko, kas juda. Mintis apie vabalų viešbučius net nupurtydavo, bet pamačius trejų neturinčios mergaitės susidomėjimą po vasaros liūties išlindusiais gyviais, nuomonę teko keisti. Mergytė fiksavo ne tik vabaliukus ir sraiges – į jos objektyvą pateko ir keisti objektai: nuo ištrupėjusio tinko susiformavusi figūra, skylė sienoje, vamzdis, atsilupusiais dažais, apsamanojusi siena, močiutė be galvos, šaligatvio plytelės, pačios batukai… Visko į filmuką nesudėjau, nes juk pradžia buvo būtent vabalai, kurių gausybė nustebino mus abi. Tik prašau nežiūrėti į kokybę, šį kartą reikia vertinti kiekybę.
Tiesa, kažkurią akimirką susimąsčiau, kas taip įtraukė mažylę – vabalai ar galimybė spragsėti telefonu? Tačiau greitai šias abejones nuvijau, nes STEAM akronime juk yra ir gamtos mokslai, ir technologijos, tad belieka palaikyti vaikų gebėjimą įprastoje aplinkoje rasti kažką nepaprasto.😉
korsigita 