Kažkada vienuose mokymuose, skirtuose klasės auklėtojams, sakiau, kad mes savo auklėtiniams turime būti mamos ir tėčiai, psichologai, santykių specialistai, slaugytojai, raštinės administratoriai, režisieriai, renginių vedėjai, guodėjai, būrėjai ir kitokie -ėjai viename. Kaip sugebėti persikūnyti, kaip nepasimesti tarp žmonių ir atvejų įvairovės, kaip bendrauti su auklėtinių tėvais, kad būtų sukurta natūrali mokymosi aplinka vaikams, kokias strategijas pasirinkti, kad didėjantis sąlyčio taškų su tėvais, mokinio padėjėjais, kolegomis skaičius skatintų pozityvų ryšį, kaip paversti savo klasę saugia erdve auklėtiniams, kurioje būtų kuriama pasitikėjimo aplinka, kurioje paaugliai galėtų būti savimi, bet tuo pačiu jie klausytųsi ir mokytųsi.
Apie tai šiandien kalbėjau su Telšių „Kranto“ progimnazijos klasės auklėtojais seminare „Bendravimo ir bendradarbiavimo su klasės auklėtoju ribos, paribiai ir užribiai“, turinčiais ypatingus bendruomenės susitarimus, tačiau pripažįstančiais, kad yra nuolatinėse bendravimo ir bendradarbiavimo problemų sprendimo paieškose, nes kasdien susidurdami su naujais žmonėmis ir situacijomis, jie supranta, jog tai, kas vakar sėkmingai veikė, šiandien gali nebetikti.
korsigita 