Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Kodėl teatras, kodėl improvizacijų? Ogi todėl, kad kiekviena diena mokykloje gali prasidėti ir baigtis visiškai kitaip, kiekviena užduotis, žaidimas ar pasiūlymas, išbandytas vienoje klasėje, kitoje yra priimamas vis kitaip, į kiekvieną klausimą pateikiamas vis kitoks atsakymas, sulaukiama pačių įvairiausių emocijų, tad šiandien spektaklio žiūrovams vaikai parodė daug netikėtų improvizacijų ir vaizdelių.
Teatre kiekvienas gali išreikšti save ne tik pagal režisieriaus sumanymus, bet ir vedami savo vidinių mokytojų: vertybių, įsitikinimų, supratimo ir noro. Tad šiandieninėje pamokoje, pasitelkus dramos terapiją, SEU metodus ir darbą komandoje, pavyko parodyti tėvams, tapusiems netikėto spektaklio žiūrovais, kaip jų vaikai jaučiasi mokykloje, ką išgyvena įvairiose mokyklinėse situacijose. Nors visa tai vyko žaidimo forma, tačiau ne vienoje situacijoje atsiskleidė ir realūs išgyvenimai.
Na o man, kaip visada, teko suflerio vaidmuo. Prie jo aš esu įpratusi, nes reikia pasufleruoti ne tik renginio metu, mano pagalbos, patarimų ir priminimų reikia ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Vieni klasių vadovai nusibrėžia ribas ir po darbo valandų nebeatsiliepia į skambučius ar žinutes. Aš savo noru pasirinkau galimybę tėvams pasiekti mane beveik 24 valandas per parą, todėl šiandieninei šventinei pamokai pirmą kartą nerašiau scenarijaus – žinojau, kad prie jo kūrimo prisidės ir mokinių tėvai 😊
Perskaitę pavadinimą gal pagalvosite, kad įkvėpimo sėmiausi iš Atlantą įveikusio Aurimo Valujavičiaus. Tačiau mintį sukurti vandenynais skambančią pirmąją pamoką pametėjo tokio pat pavadinimo Lino Adomaičio daina, atlikta šimtmečio Dainų šventėje.
Mano auklėtiniai į vasaros atostogas išėjo audringai – paskutinę mokslo metų savaitę iš vandens išlindo daug povandeninių uolų, srovės nešė ne ten, kur aš sukau šturvalą. Klausydamasi širdį virpinančio didžiulio choro stebėjausi, kaip smulkaus sudėjimo dainininkas ir jam padedantis dirigentas sujungia 12 tūkstančių balsų į vieną. O mano nedidelis auklėtinių būrys, „uždainavęs“ pro šoną, pateko į tikrą audrą. Įveikiant audras ir kliūtis suvienija tik bendras darbas. Todėl pakviečiau vaikus į kelionę vandenynais.
Bet prieš išplaukiant jiems teko pasitikrinti savo galimybes tapti vandenų užkariautojais. Dažną keliautoją laivu užklumpa jūros liga. Ar mano mokiniams gresia pavojus ja susirgti, padėjo išsiaiškinti greitas sukimasis vietoje. Ne vienam po to teko tvirčiau atsistoti, kad žemė nesisuktų.
Jūreiviai turi pasižymėti ypatingai greita reakcija. Reakcijos matuoklė (mokyklinė liniuotė) greitai išaiškino, kas mūsų grupėje greičiausiai sureaguos į kelionėje pasitaikančius pavojus. Pasigirdus žodžiui plaukiame, visi paleido iš rankų liniuotes ir tuoj pat jas sugavo. Greita reakcija džiaugtis galėjo tie, kurių pirštai sustingo ties mažiausia padala.
Irklavimo bazėje mokiniai pasitikrino gebėjimą veikti išvien. Tikrai nelengva buvo laikant rankas ant priešais stovinčio įgulos nario pečių darniai sukti į kairę, dešinę, linkti pirmyn, atgal, pritūpti, padaryti bangą… Irkluojant teko susipažinti ir su devintąja banga – bandymu kuo greičiau atsikratyti sklidinu vandens ąsočiu neišliejant nė lašo. Skubėti reikėjo, nes kaskart pasigirdus žodžiui DEVYNI, iškrisdavo ąsotį rankose laikantis žaidėjas.
Iškritusius jūreivius likęs nugalėtojas susigrąžino į laivą mesdamas jiems gelbėjimosi ratus. Bet ir tai padaryti nebuvo lengva, nes ratams išmesti ir sugauti vaikai turėjo tiek, kiek buvo smėlio laikrodyje gelsvų smiltelių. Sėkmingai grįžusią į laivą įgulą vėl ištiko nesėkmė – perpildytame laive netrukus pradėjo kauptis vanduo. Vaikams reikėjo patiems susigalvoti strategiją ir išsemti iš dubens visą vandenį. Tam jie turėjo kempinę, šluostę ir šaukštą. Tačiau jūreiviai tuo neapsiribojo, vanduo buvo semiamas ir rankomis😊Beje, ši veikla puikiai atskleidė gebėjimo ir noro dirbti komandoje ypatumus!
Išbandymams pasibaigus, mokinių pastangos buvo įvertintos vandenynų dovanomis – spalvingais knygų skirtukais virtusiomis žinutėmis buteliuose ir sėkmės perlais. Vandenynų užkariavimas dar nesibaigė, pirmosios klasės valandėlės tradiciškai virs meno terapijos užsiėmimais stebint saulių piešimą, didžiulio lainerio „apgyvendinimą“. Lietuvių kalbos pamokos prasidės nuo stende esančio sakinio skyrybos aiškinimosi, saulės aprašymo, vandenyno pildymu giminiškais žodžiais, komikso apie kelionę laivu kūrimu ir pan.
Jūreiviai išgyvena minimaliomis sąlygomis, todėl ir ši šventinė pamoka vyko be didelių finansinių išlaidų, tačiau su įspūdingo dydžio emocinėmis investicijomis!
Jau daug metų turiu rytmetinę tradiciją – kryžiažodžių sprendimą su kavos puodeliu. Prieš darbą pavyksta išspręsti 1–3, savaitgaliais šį malonumą prailginu ir išsprendžiu dvigubai daugiau. Tačiau dažnai mano hobį nutraukia profesinės mintys ir šalia kryžiažodžio pradedu užsirašinėti idėjas pamokai, klasės valandėlei, žaidimui ar renginiui. Taip nutiko ir šįryt – sprendžiant rebusą mintys nuklydo į ateinančių mokslo metų pirmąją pamoką. Per pusvalandį sudėliojau šventinį scenarijų, tad beliks jį patobulinti ir pagaminti reikalingas priemones. Net nustebau, kad po ypatingai sunkių darbo gausa metų mano galvoje dar liko vietos kūrybai🤔Nors nėra ko stebėtis – visą birželį mano tinklaraštyje populiariausi įrašai yra Rugsėjo pirmosios tema. Džiugu, kad galiu padėti kolegoms savo turiniu, tačiau šį kartą siūlau pažiūrėti į kalendorių🗓️ ir pasimėgauti užsitarnautomis ATOSTOGOMIS⛱️
Mano gyvenime buvo toks etapas, kada nežinodavau, ką dėsiu savo vaikams į lėkštes. Laimė, tėvai, sesės ir jų antrosios pusės, draugės ir draugai nepaliko manęs vienos. Jie taip pat stengėsi pradžiuginti mano vaikus mielomis dovanėlėmis ir netikėtais siurprizais. Vienas iš jų buvo vikrūs ir spalvingi akvariumo gaideliai, papuošę mūsų nuobodžių gupijų kompaniją. Deja, bet greitai vaikų džiaugsmas virto ašaromis, nes gaideliai sudrumstė akvariumo gyventojų ramybę. Ir ne tik sudrumstė – pusę jų taip apkandžiojo, kad teko žuvytes atskirti, o su kai kuriomis ir atsisveikinti. Nulėkusi į parduotuvę, iš kurios buvo pirkti peštukai, sužinojau, kad mėlynomis spalvomis žaižaruojančios žuvytės nelabai mėgsta kompaniją.
O ką daryti, kada į akvariumą primenančią klasę ateina skirtingo amžiaus, įvairių pomėgių, individualių poreikių turintys vaikai? Savo sūnaus ir dukters vaikystės išgyvenimus pabandysiu perkelti į pirmąją rugsėjo pamoką. Nors pamokoje slėpsis gili mintis, tačiau ją sušvelnins smagių užduočių kokteilis, pagardintas šventiniais prieskoniais 😀
Nors iki naujų mokslo metų dar visa amžinybė, tačiau ir ji kažkada baigsis, atnešdama rūpesčius dėl artėjančios Rugsėjo pirmosios šventės. Kritikai nuolat skaičiuoja ir garsiai skelbia, kiek nedaug laiko per metus mokytojai dirba ir kiek daug atostogauja, tačiau tikruosius skaičius žino pasirinkęs vaikų ugdymą žmogus ir jo šeimos nariai.
Vos tik pasibaigia paskutinė mokslo metų pamoka, pedagogai pradeda ruoštis rugsėjui. Tai liudija mano tinklaraščio statistika, apie tai pasakojau ir nuotolinio mokymo(si) platformoje pedagogas.lt vykusioje praktinėje nuotolinėje švietimo konferencijoje „Klasės vadovas 2021“, apie tai žadu kalbėti gegužės mėnesį vyksiančiame praktiniame seminare „Inovatyvus požiūris į klasės vadovo darbą“.
Konferencijos metu pasidalinusi pirmosios mokslo metų dienos klasės valandėlės scenarijumi, užsiminiau, kad kiekvienais metais kreipiuosi į kolegas su prašymu pasidalinti savo švenčių aprašymais. Naudodamasi tiesioginiu eteriu, garsiai pasvajojau, kad gal kas nors iš konferencijos dalyvių nuspręs atsiliepti į mano prašymą. Per pertrauką žvilgtelėjusi į socialinio tinklo Facebook susirašinėjimo programėlę Messenger net šūktelėjau iš džiaugsmo ir nuostabos – netikėtai atskriejusiame laiške radau ne tik padėkos žodžius už pasidalijimą patirtimi, bet ir siuntinuką su mokytojos Gitanos Jodikienės Rugsėjo pirmosios scenarijumi 5 klasei! Nuoširdus ačiū, Kolege!
Pasirodo, norint, kad man atsilieptų, reikėjo tik šiek tiek garsiau šūktelėti!
Atsakymą rasite išradingosios pradinukų mokytojos Lauros Muliarčikienės iš Vilniaus rajono Riešės gimnazijos mokslo metų pradžios šventės aprašyme. Laura kasmet stebina ne tik savo mokinius, bet ir idėjų rugsėjui internete ieškančius mokytojus. Prieš porą metų nedrąsiai pakvietus kolegas pasidalinti pirmosios pamokos įspūdžiais, iš mokytojos Lauros atskriejo smagusscenarijusšuniukų tema. Pernai socialiniame tinklapyje Facebook daug dėmesio ir komentarų sulaukė klasės viduryje „banguojantis“ didžiulis laivas, kuris tuometinius antrokus šiemet atplukdė į Holivudą – kino žvaigždžių kalvę.
Riešės gimnazijos trečiokai prieš pirmąją pamoką gavo po bilietą į kino filmą. Bilietas suteikė teisę patekti į VIP zoną, kur mokiniai buvo apdovanoti padėkomis, kurių, jei teisingai supratau, dėl karantino jie neatsiėmė praėjusiais mokslo metais. Po įvykusio pokalbio apie tai, kas nusipelno Oskaro, kas gali palikti savo antspaudą Žvaigždžių alėjoje, kam suteikiama teisė iškilmingai praeiti raudonuoju kilimu, trečiokai kūrė praėjusių atostogų filmukus, kiekvienas paliko savo delno antspaudą 3 klasės šlovės alėjoje, o po to skubėjo į „kino salę“ žiūrėti filmų: „Rudens istorija“, „Žiemos pasaka“ ir „Pavasario siaubas“ kuriuos, pasinaudodama antros klasės vaizdo medžiaga, režisavo mokytoja Laura, o aktoriais, visų vaikų džiaugsmui, tapo jie patys. Po filmo, kaip ir pridera, naujosios žvaigždės kartu su režisiere pozavo kino ekraną vaizduojančiuose rėmeliuose.
Štai kaip išradinga ir savo darbą mėgstanti mokytoja Laura Muliarčikienė nedrąsius pradinukus per ketverius metus paverčia žvaigždėmis!
Toks neįprastas Rugsėjo pirmosios pavadinimas atsirado tikslingai – praėjusiais metais nusprendus nedidukėms kurčiųjų klasėms skirti tik vieną klasės vadovą, šiuos mokslo metus pradėjau turėdama skirtingo amžiaus vaikų grupę nuo penktos iki devintos klasės. Mokslo metų pradžios šventė mano klasėje visada yra svarbi ir nepaprasta. Būtent paskutinis apibūdinimas sukėlė daug abejonių: kaip sukurti renginį, kuris patiktų nedrąsiam penktokėliui ir daug mačiusiam devintokui; kuriam skirti daugiau dėmesio; apie ką kalbėti, kad visi suprastų ir įsitrauktų į siūlomas veiklas… Tada ir kilo mintis Saulės sistemos pagrindu sukurti klasės sistemą, kurioje apie svarbiausią mūsų planetai žvaigždę suksis mano auklėtiniai. Kartu su vaikais ir jų tėvais susipažinę su Saulės sistemos sudėtimi, vieningai sutarėme, jog Saulė – tai aš, žmogus, kuris švies, saugos ir augins jų vaikus (P. S. Didybės manija tikrai nesergu). Kadangi šventė buvo suvaržyta koronaviruso apribojimais, daug idėjų teko perkelti į būsimas klasių valandėles ir lietuvių kalbos pamokas. Tačiau pasidalinti planetomis niekas netrukdė. Tiesa, buvo įdomu stebėti nieko nesuprantančių vaikų ir tėvų veidus, kurie po kiekvienos planetos apibūdinimo vis giedrėjo ir linksmėjo.
MERKURIJUS – artimiausia Saulei, mažesnė už Žemę, krintančių meteoritų krateriais išvagota planeta atiteko 5 klasės berniukams, neseniai palikusiems pradinių klasių suolą, mylimą mokytoją, todėl labai nerimaujantiems ir net išsigandusiems. Tad šiais mokslo metais globos jiems reikės tikrai daug.
VENERA – antra pagal atstumą Saulės sistemos planeta. Ji taip pat yra šiek tiek mažesnė už Žemę, jai taip pat reikia Saulės globos, todėl planetą atidavėme penktos klasės mergaitėms, kadangi Veneros vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive. O kur grožis, ten ir mergaitės 🙂
Turinti keturis skirtingus metų laikus ŽEMĖ atiteko šeštokams, praėjusiais metais pademonstravusiems savo gebėjimą keistis: vieną kartą jie būdavo ramūs kaip žiema, kitą kartą – judrūs ir gyvybingi kaip pavasaris, linksmi ir nerūpestingi kaip vasara, spalvingi ir turtingi idėjomis kaip ruduo.
Raudonoji planeta MARSAS dėl savo vardo reikšmės atiteko paišdykauti, pasierzinti mėgstantiems septintokams. Ši planeta jiems tiko ir dėl to, kad Marse para trunka 24 valandas ir 37 minutes. Įnikusiems į išmaniuosius įrenginius ir pamirštantiems laiko nuojautą septintos klasės berniukams tikrai patiktų galimybė prailginti parą 🙂
JUPITERIS atiteko aukštai ir lieknai septintos klasės mokinei, mėgstančiai minkštus megztukus, pūkuotus aksesuarus ir žaisliukus. O didžiausią Saulės sistemos planetą Jupiterį juk nuolat supa balti, rausvi, rudi, geltoni debesys…
Romėnų turto ir žemdirbystės dievo vardu pavadintas SATURNAS buvo atiduotas mokiniui, kuris yra tikras žemės ūkio ekspertas, galintis papasakoti, kada ką sodinti, kas iš to išdygs, kaip nuimti derlių ir pan. Toks pasirinkimas pasiteisino ir šventinę dieną, kadangi mokinys atėjo į mokyklą nešinas beveik juodais kardeliais, kuriuos pats augino ir prižiūrėjo!
Dievo URANO vardu pavadintą planetą gavo devintokai, nes jie šiais metais literatūros pamokose studijuos graikų mitus. Šią planetą jie gavo ir dėl Urano „pomėgio“ skrieti aplink Saulę atsukant tai vieną, tai kitą šoną. Ši savybė labai primena paauglius: vieną dieną jie bendrauja su tėvais ir mokytojais, klauso jų patarimų, kreipiasi pagalbos, kitą dieną jau sukasi į draugus, skųsdamiesi, kad suaugusieji jų nesupranta.
Plika akimi nematomas paslaptingasis NEPTŪNAS atiteko naujokams, apie kuriuos buvo žinoma jau birželio mėnesį, tačiau savo akimis išvysti pavyko tik rugsėjo pirmąją 🙂
Saulės sistemos planetas lydi ir palydovai, aplink juos nuolat sukasi, skrieja žvaigždės, kometos, asteroidai, meteoritai ir kiti paslaptingosios visatos objektai. Tai – mokinių tėvai, broliai, seserys, močiutės ir seneliai, mokytojai, auklėtojai, draugai…
Štai tokia išėjo mano klasės sistema! Šiandien ji buvo pavaizduota tik kreidelėmis mokyklos kieme, o nuo rytojaus pradėsime rimtas Saulės sistemos studijas, kurių metu sukursime spalvingas šios žvaigždės ir savo klasės sistemas, mano pagamintais kaleidskopais bandysime įžvelgti kosmoso paslaptis, o startą savo gyvenimo žvaigždės link pasaldinsime sviestiniais žvaigždžių ir mėnulio formos sausainiais.
Šioje rubrikoje talpinsiu viską, kas galėtų būti naudinga rengiantis pirmajai mokslo metų dienai: šventės scenarijus, klasės puošimo idėjas, mokyklinių suvenyrų pavyzdžius, rudeninių puokščių nuotraukas, nuorodas į kolegų tinklaraščius, gražius žodžius ir kitas smulkmenas.
korsigita 