Devintokas Arnas susižavėjo graikų mitologija. Prieš kiekvieno mito skaitymą, aiškinantis nežinomus žodžius, jis interaktyviame ekrane surasdavo kūrinio veikėjų iliustracijas, pasitikrindavo, kurioje Panteono vietoje yra minimi dievai. Taip pat berniukas elgėsi ir prieš mito „Dedalas ir Ikaras“ skaitymą. Kai ekrane pasirodė Dedalas, aš sustabdžiau Ikaro ieškantį Arną ir ištraukiau savo Erasmus vizito į Atėnus trofėjų – mažą, bet sunkią Ikaro skulptūrėlę. Ji man kainavo labai brangiai: ir kainos, ir paieškoms sugaišto laiko prasme. Didelėmis, visą mano kolekciją galėjusiomis užgožti Ikaro skuplptūromis, prekiavo kiekviena suvenyrų parduotuvė. Šią jaukią skulptūrėlę atradau tik ketvirtą vizito Atėnuose dieną, todėl čiupau nesiderėdama. Gali būti, kad permokėjau, nes pardavėja pridėjo gražų atviruką su Akropolio vaizdu🤭 Bet nesvarbu. Vaikų reakcija į paukščio skrydį pakartoti bandžiusį mito veikėją atpirko viską. Ikarui kompaniją palaiko kentauras. Kodėl aš jį nusipirkau, negaliu atsakyti. Norėdama sušvelninti tokį keistą pasirinkimą nusprendžiau, kad tai yra Chironas, viena iš gerųjų laukinių kentaurų išimčių.
Na o Spragtukas – išeinančių metų pirkinys, nes šis Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ veikėjas neatsiejamas nuo Naujųjų metų šventės.
Džiaugiuosi savo sumanymu rinkti literatūrinius veikėjus, nes į klasę be Ikaro jau buvo atvykęs bjaurusis ančiukas ir mažasis Bembis. Tiesa, Bembis namo nebegrįžo, kažkam jo labiau prireikė🥺
korsigita 