Kiek jai metų, nelabai kas žino. Tik prisimenu, kad ji pirmoji pasveikino mus, dėl uosto plėtros planų 2008-ųjų rugsėjį priverstus pasitikti naujoje vietoje. Į vešlų medį iš karto atkreipėme dėmesį, nes senojoje mokykloje, turėję iš visų keturių pusių uždarą rožių kiemelį, ieškojome kažko panašaus, juk širdimi vis dar buvome ten, iš kur reikėjo išvykti. Gudobelė augo apsupta trijų mokyklos sienų, todėl ji greitai tapo visų traukos centru. Ir neaišku, ar tai buvo ankstesnės mokyklos ilgesys, ar mūsų medžio elgesys. Gudobelė priėmė visas mūsų idėjas: ji kasmet nuolankiai leidžiasi puošiama naujų mokslo metų simboliais, rūpestingai tiesia savo šakas vaikų pagamintoms lesyklėlėms, moteriškai ilgai puošiasi ruošdamasi paskutiniam gegužės penktadieniui – tradicinei mokyklos Bendruomenės šventei, nes žino, kad norinčių nusifotografuoti prie įspūdingo medžio bus kaip visada labai daug. Nekreipdama dėmesio į viruso prislopintą šalį, gudobelė ir šiemet išskleidė savo rožinius žiedus. Tačiau šį kartą jos kiemelyje vaikų klegesio negirdėti 😦
Kodėl prakalbau apie mūsų mokyklos medį? Nors karantino metu negalėjau švęsti savo gimtadienio, bet dovanų vis tiek gavau. Viena iš jų – dukters padovanotas kvietimas įsigyti vardinį antspaudą grafikos ir autorinių antspaudų studijoje ekslibris.lt. Ieškant patinkančio piešinio, akys krypo į medžius. Išsirinkusi tris variantus, greitai sulaukiau eskizų, o netrukus – ir paties antspaudo. Antspaude esančiam žiedais apsipylusiam medžiui prototipo neieškojau, bet pasirodo, jis egzistuoja. Juk tai, pirmųjų šį antspaudą pamačiusių kolegių nuomone, mūsų gudobelė!
Taigi tiems, kurie pasiilgo mokyklos, tiems, kurie prarado visus metus lauktos Bendruomenės šventės, tiems, kurie išgyvena bendravimo badą, dovanoju atviruką su MŪSŲ GUDOBELĖS – vaisingumo, derlingumo, taikos, gerovės ir klestėjimo, pasak senovės keltų, antspaudu!
korsigita 