Mokydama vaikus abėcėlės visada įtraukiu žaidimų su vardais. Tai – ir pirmosios vardo raidės užpildymas ta pačia raide prasidedančiais žodžiais, kurie suteikia žinių apie vaikų žodyno apimtis, ir raidės kūrimas iš gamtinių medžiagų, ir raidės puošimas raštais, ir vardo rašymas sudedant raides abėcėlės tvarka…
Kiekviena raidė – vis kita istorija: viena tvirtai į žemę įsirėmusi, kita visą lapą užėmusi, trečia plačioje erdvėje nedrąsiai susirangiusi, ketvirta kampe bandanti išsilaikyti ant vienos kojos… Viena pražydusi gėlėmis, kantriai po vieną mažų rankelių sudėliota, antra iš svyruoklio gluosnio pasiskolinta, trečia – kukli, sudėta iš ant žemės gulėjusių lapų, ketvirta – žalumynų mišinys. Užduotys vienodos, bet jų atlikimas – skirtingas ir labai iškalbingas. Ačiū meno terapijai už galimybę perskaityti jas!
Žaisdami, kurdami vaikai niekada nesupranta, kiek daug informacijos aš gaunu iš jų darbų! Nors darbas su vardais yra labai jautrus, kadangi ne visi būna jais patenkinti, tačiau tuo pačiu įvairios veiklos suteikia galimybę pažinti save, suvokti savo asmenybės vertę, priimti save su visais pliusais ir minusais, o perskaičius perdarytus vardus, pamąstyti, kuris gi iš jų geresnis – tėvų duotas ar perdirbtas 🙂
Daugiau idėjų, paįvairinančių abėcėlės mokymąsi:
balses ir priebalses, taip pat visiems aišku. Puikiai pažįstame ir raides su brūkšneliais, paukščiukais ir nosinėmis, tačiau ne visi žinome, iš kur jos atsirado. Pasak Ilinojaus universiteto kalbotyros profesoriaus Giedriaus Subačiaus, jos yra arba pasiskolintos, arba sukonstruotos kitų kalbų pavyzdžiu. „Štai tris su paukščiukais – č, ž, š – pasiskolinome iš čekų kalbos, tada dvi nosines – ą ir ę – iš lenkų. Dar lieka keturios – ū, į, ų ir ė. Jų istorija pati įdomiausia“, – pasakojama straipsnyje
korsigita 