Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Kodėl teatras, kodėl improvizacijų? Ogi todėl, kad kiekviena diena mokykloje gali prasidėti ir baigtis visiškai kitaip, kiekviena užduotis, žaidimas ar pasiūlymas, išbandytas vienoje klasėje, kitoje yra priimamas vis kitaip, į kiekvieną klausimą pateikiamas vis kitoks atsakymas, sulaukiama pačių įvairiausių emocijų, tad šiandien spektaklio žiūrovams vaikai parodė daug netikėtų improvizacijų ir vaizdelių.
Teatre kiekvienas gali išreikšti save ne tik pagal režisieriaus sumanymus, bet ir vedami savo vidinių mokytojų: vertybių, įsitikinimų, supratimo ir noro. Tad šiandieninėje pamokoje, pasitelkus dramos terapiją, SEU metodus ir darbą komandoje, pavyko parodyti tėvams, tapusiems netikėto spektaklio žiūrovais, kaip jų vaikai jaučiasi mokykloje, ką išgyvena įvairiose mokyklinėse situacijose. Nors visa tai vyko žaidimo forma, tačiau ne vienoje situacijoje atsiskleidė ir realūs išgyvenimai.
Na o man, kaip visada, teko suflerio vaidmuo. Prie jo aš esu įpratusi, nes reikia pasufleruoti ne tik renginio metu, mano pagalbos, patarimų ir priminimų reikia ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Vieni klasių vadovai nusibrėžia ribas ir po darbo valandų nebeatsiliepia į skambučius ar žinutes. Aš savo noru pasirinkau galimybę tėvams pasiekti mane beveik 24 valandas per parą, todėl šiandieninei šventinei pamokai pirmą kartą nerašiau scenarijaus – žinojau, kad prie jo kūrimo prisidės ir mokinių tėvai 😊
Perskaitę pavadinimą gal pagalvosite, kad įkvėpimo sėmiausi iš Atlantą įveikusio Aurimo Valujavičiaus. Tačiau mintį sukurti vandenynais skambančią pirmąją pamoką pametėjo tokio pat pavadinimo Lino Adomaičio daina, atlikta šimtmečio Dainų šventėje.
Mano auklėtiniai į vasaros atostogas išėjo audringai – paskutinę mokslo metų savaitę iš vandens išlindo daug povandeninių uolų, srovės nešė ne ten, kur aš sukau šturvalą. Klausydamasi širdį virpinančio didžiulio choro stebėjausi, kaip smulkaus sudėjimo dainininkas ir jam padedantis dirigentas sujungia 12 tūkstančių balsų į vieną. O mano nedidelis auklėtinių būrys, „uždainavęs“ pro šoną, pateko į tikrą audrą. Įveikiant audras ir kliūtis suvienija tik bendras darbas. Todėl pakviečiau vaikus į kelionę vandenynais.
Bet prieš išplaukiant jiems teko pasitikrinti savo galimybes tapti vandenų užkariautojais. Dažną keliautoją laivu užklumpa jūros liga. Ar mano mokiniams gresia pavojus ja susirgti, padėjo išsiaiškinti greitas sukimasis vietoje. Ne vienam po to teko tvirčiau atsistoti, kad žemė nesisuktų.
Jūreiviai turi pasižymėti ypatingai greita reakcija. Reakcijos matuoklė (mokyklinė liniuotė) greitai išaiškino, kas mūsų grupėje greičiausiai sureaguos į kelionėje pasitaikančius pavojus. Pasigirdus žodžiui plaukiame, visi paleido iš rankų liniuotes ir tuoj pat jas sugavo. Greita reakcija džiaugtis galėjo tie, kurių pirštai sustingo ties mažiausia padala.
Irklavimo bazėje mokiniai pasitikrino gebėjimą veikti išvien. Tikrai nelengva buvo laikant rankas ant priešais stovinčio įgulos nario pečių darniai sukti į kairę, dešinę, linkti pirmyn, atgal, pritūpti, padaryti bangą… Irkluojant teko susipažinti ir su devintąja banga – bandymu kuo greičiau atsikratyti sklidinu vandens ąsočiu neišliejant nė lašo. Skubėti reikėjo, nes kaskart pasigirdus žodžiui DEVYNI, iškrisdavo ąsotį rankose laikantis žaidėjas.
Iškritusius jūreivius likęs nugalėtojas susigrąžino į laivą mesdamas jiems gelbėjimosi ratus. Bet ir tai padaryti nebuvo lengva, nes ratams išmesti ir sugauti vaikai turėjo tiek, kiek buvo smėlio laikrodyje gelsvų smiltelių. Sėkmingai grįžusią į laivą įgulą vėl ištiko nesėkmė – perpildytame laive netrukus pradėjo kauptis vanduo. Vaikams reikėjo patiems susigalvoti strategiją ir išsemti iš dubens visą vandenį. Tam jie turėjo kempinę, šluostę ir šaukštą. Tačiau jūreiviai tuo neapsiribojo, vanduo buvo semiamas ir rankomis😊Beje, ši veikla puikiai atskleidė gebėjimo ir noro dirbti komandoje ypatumus!
Išbandymams pasibaigus, mokinių pastangos buvo įvertintos vandenynų dovanomis – spalvingais knygų skirtukais virtusiomis žinutėmis buteliuose ir sėkmės perlais. Vandenynų užkariavimas dar nesibaigė, pirmosios klasės valandėlės tradiciškai virs meno terapijos užsiėmimais stebint saulių piešimą, didžiulio lainerio „apgyvendinimą“. Lietuvių kalbos pamokos prasidės nuo stende esančio sakinio skyrybos aiškinimosi, saulės aprašymo, vandenyno pildymu giminiškais žodžiais, komikso apie kelionę laivu kūrimu ir pan.
Jūreiviai išgyvena minimaliomis sąlygomis, todėl ir ši šventinė pamoka vyko be didelių finansinių išlaidų, tačiau su įspūdingo dydžio emocinėmis investicijomis!
Jau daug metų turiu rytmetinę tradiciją – kryžiažodžių sprendimą su kavos puodeliu. Prieš darbą pavyksta išspręsti 1–3, savaitgaliais šį malonumą prailginu ir išsprendžiu dvigubai daugiau. Tačiau dažnai mano hobį nutraukia profesinės mintys ir šalia kryžiažodžio pradedu užsirašinėti idėjas pamokai, klasės valandėlei, žaidimui ar renginiui. Taip nutiko ir šįryt – sprendžiant rebusą mintys nuklydo į ateinančių mokslo metų pirmąją pamoką. Per pusvalandį sudėliojau šventinį scenarijų, tad beliks jį patobulinti ir pagaminti reikalingas priemones. Net nustebau, kad po ypatingai sunkių darbo gausa metų mano galvoje dar liko vietos kūrybai🤔Nors nėra ko stebėtis – visą birželį mano tinklaraštyje populiariausi įrašai yra Rugsėjo pirmosios tema. Džiugu, kad galiu padėti kolegoms savo turiniu, tačiau šį kartą siūlau pažiūrėti į kalendorių🗓️ ir pasimėgauti užsitarnautomis ATOSTOGOMIS⛱️
Rugsėjo pirmosios šurmulys nurimo, tačiau įspūdžiai išliko, todėl dalinuosi jais su savo tinklaraščio draugais. Ką mes veikėme pirmosios pamokos metu, skaitykite šventės scenarijuje.
korsigita 