lituanistinė mokykla

Ketvirtą kartą susitikusi su pasaulio lituanistinių mokyklų mokytojais ryžausi žengti žingsnį atgal ir pristatyti jiems visiems gerai pažįstamą, bet nepelnytai užmirštą Microsoft PowerPoint programą. Nujaučiau, kad pamatę studijų programoje mano mokymų temą kai kas galbūt ir nusivylė, nes mane pažįsta kaip žmogų, kuriantį skaitmeninį turinį įvairiomis nematytomis internetinėmis programomis. Tačiau savo vedamų mokymų metu pastebėjau, kad pasiklydę internetinių programų paieškose ne vienas mokymų dalyvis buvo pamiršęs seną gerą PowerPoint programą, kuri iki šiol daugumai asocijuojasi tik su skaidrėmis parengtu pristatymu. Žengti žingsnį atgal padrąsino ir viešnagės Austrijoje, Vienos lituanistinėje mokykloje „Ratuto“, metu nuskambėjęs mokytojų klausimas, kaip aš padarau, kad skaidrėse įvairūs objektai judėtų, ir mano jaunos kolegės, su kuria dabar kuriame žaidimą įvairiapusių raidos sutrikimų turintiems vaikams, klausimas, ar tikrai ekrane esantys langeliai atsidarinės. Kai aš patvirtinau, kad kiekvienas langelis atsidarys, kolegė nustebusi perklausė, ar tai įmanoma. PowerPoint programa turi daug privalumų. Pirmasis – ja naudojantis nereikia interneto (čia nekalbu apie tuos atvejus, kada į skaidrę yra įkeliamas ne dokumentas ar objektas, bet nuoroda į įvairius internetinius šaltinius), skaidrėmis lengva dalintis, dar lengviau jomis naudotis, skaidrės niekada nedings, kaip dingsta iš internetinės erdvės kai kurios programos, tinklaraščiai ir pan. Į savo kuriamą turinį galima įdėti bet kokią informaciją: tekstus, paveikslėlius, dokumentus, garso, vaizdo įrašus, nuorodas, netgi kitą PowerPoint pateiktį. Ši programa leidžia kiekvieną skaidrę pateikti savitu būdu. Tokios galimybės dauguma internetinių programų neturi – jei kuri kortelių rinkinį, turėsi tik jį; jei pasirinksi atminties žaidimą, jokių papildomų veiksmų be kortelių atvertimo-užvertimo daryti negalėsi; jei norėsis užduoties su atsakymų įrašymu, tokia ji ir bus…

PowerPoint programa leidžia kurti ne tik pranešimų pateiktis, pristatymus, mokymus, bet ir įvairių dalykų vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, knygas vaikams ir suaugusiesiems, kalendorius, testus, interaktyvias užduotis, žaidimus, pabėgimo kambarius, švenčių scenarijus, edukacijas ir viską, kas kyla jūsų vaizduotėje. Kad manimi patikėtumėte, siūlau pažiūrėti trumpą vaizdo reportažą, kuriame demonstruoju labai mažą šios programos galimybių dalį. Prisipažinsiu, kad visų gudrybių ir aš nemoku, kasdien galima kažką naujo atrasti ir išbandyti. Vienos naujovės yra sukuriamos animacijos, kitos – perėjimų, trečios – dizaino dėka, o kitos man labai primena magų atliekamus triukus, kuriems tereikia rankų miklumo ir regėjimo iliuzijos, suteikiančios džiaugsmo ir kuriančiam, ir ta kūryba besinaudojančiam.

Prieš dvejus metus sulaukusi kvietimo į Vienos lituanistinę mokyklą „Ąžuoliukas“, pavadinau tai maloniu netikėtumu. Po dvejų metų atskriejęs kvietimas sugrįžti, leido suprasti, kad pirmasis vizitas Austrijos lietuvių bendruomenėje nebuvo tik laimingas atsitiktinumas 😊

Vizitui į lituanistinę mokyklą ruošiausi ilgai, nes laukė susitikimai ir su mokytojais, ir su vaikais. Susitikime Lietuvos ambasadoje pasidalinau savo mintimis apie žaidimus ir jų naudą daugiakalbėje aplinkoje augantiems vaikams, ateinantiems į lituanistinę mokyklą po savaitės mokslų pasirinktoje Austrijos įstaigoje. Kalbos apie žaidimus tęsėsi ir antrąją dieną, nes dviejų amžiaus grupių vaikams atvežiau žaismingas edukacijas. Kol mažieji rengėsi kelionei į Mėnulį, vyresniesiems teko įminti Gedimino pilies paslaptį. Pasirodo, kunigaikštis Gediminas prieš daugelį metų pametė pilyje amuletą, be kurio Lietuvai gresia didelis pavojus. Tad užsiėmimo metu mokiniai gamino amuletus. Buvau nustebinta vaikų išmone ir kūrybiškumu. Darbo pradžioje nudžiugino ir baltapūkio Benjamino klausimas, ar amuletas bus skirtas jam, ar visiems Lietuvos gyventojams. „Ratuto“ mokyklos vaikai amuletus gamino iš panaudotų plastikinių indelių, paversdami juos apyrankėmis, žetonais, medalionais, vienas kurių turėjo net du dugnus, kad būtų galima paslėpti slaptą raštelį. Smagu buvo matyti, kad vaikai amuletus užsidėjo ir nenusiėmė.

Nors Vienoje lankiausi lapkričio 9–10 dienomis, tačiau įspūdžius apie mažuosius „Ratuto“ mokinukus sulaikiau net dviem mėnesiams, kad galėčiau palyginti jų kūrybą su savo mokinių darbais. Šiandien, minėdami Laisvės gynėjų dieną, mano auklėtiniai taip pat minė paslaptį – tik ne kunigaikščio Gedimino, o piliakalnio. Jiems taip pat reikėjo pagaminti amuletus. Darbui atsinešti nereikėjo nieko – gaminti pasiūliau iš įvairių klasėje esančių daiktų: popierinių lėkščių, stiklinaičių, plastikinių butelių, šiaudelių, plastilino… Mano auklėtiniai kūrybinę veiklą pradėjo nuo prašymo idėjų paieškoti internete. Tad daugumos darbai buvo tik graži internetinė kopija 😦 Laimė, keli amuletai buvo originalūs, sukurti be ekrano ir įkvėpti ne tik garsiųjų Lietuvos piliakalnių, bet ir laisvės, už kurią 14 šalies kovotojų 1991 metais sausio 13 dieną sumokėjo labai didelę kainą. Išeivijos lietuviai stengiasi išlaikyti meilę Lietuvai, šį gražų jausmą perduoda ir savo vaikams, štai kodėl iš amuletų, sukurtų toli nuo Lietuvos, sklido ypatingas jausmas ir energija.