Prieš metus vykusioje apklausoje apie namų darbų nedarymą daugiausiai balsų surinko siūlymas išsiaiškinti jų nedarymo priežastis. Antroje vietoje liko atsakymo variantas, rekomenduojantis paviešinti klasės stende nemėgstančių ruošti pamokų mokinių sąrašą. Tačiau manęs toks variantas nelabai viliojo, todėl beveik metus svarsčiau, kas galėtų pakeisti mokinių požiūrį į namų darbus.
Kadangi nuolat cituojamas prancūzų rašytojo Žiuli Renaro posakis apie tinginystę, baudžiančią mus ne tik mūsų nesėkmėmis, bet ir kitų sėkme, vaikams jokio įspūdžio nepadarė, supratau, kad reikia imtis griežtesnių priemonių. Bet gėdos sąrašo sukurti vis tiek nenorėjau, nes gerbiu visus – ir stropiai besimokančius, ir tuos, kuriems namų darbai buvo tapę našta.
Ši mintis įkyriai persekiojo visą vasarą, kol vieną rytą lengviau atsikvėpiau supratusi, jog atradau raktą į mokinių pasąmonę. Jau įpusėjo antrasis mokslo metų mėnuo ir galiu pasakyti, kad ši idėja pasiteisino. Nors ne visi mokiniai puolė prie namų darbų, tačiau kasdien matomi pirkimo-pardavimo skelbimą primenantys sąrašai neleidžia jiems lengviau atsikvėpti, todėl „skolininkų“ kaskart lieka vis mažiau.
korsigita 