Tinklaraštis specialiesiems pedagogams, tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, klausos negalę turinčių žmonių bendruomenei ir visiems tiems, kurie mėgsta ugdymo naujoves
Šiais metais mūsų namuose kalėdinė eglutė seka pasakas. Ant jos šakelių supasi nauji mano literatūrinės kolekcijos eksponatai: Grytutės brolį Jonuką norėjusi suvalgyti meduolinio namelio šeimininkė ragana, Snieguolė ir ją priglaudę septyni nykštukai iš brolių Grimų pasakų, Šarlio Pero batuotas katinas. Visus metus praleidę dėžutėje pagaliau ant eglutės buvo pakabinti Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano Spragtukas ir Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Coliukė“ vaizduojantys žaisliukai. Visada stengiausi, kad mano eglutė būtų graži, bet niekada nepagalvojau, kad ji gali būti ir įdomi!
Devintokas Arnas susižavėjo graikų mitologija. Prieš kiekvieno mito skaitymą, aiškinantis nežinomus žodžius, jis interaktyviame ekrane surasdavo kūrinio veikėjų iliustracijas, pasitikrindavo, kurioje Panteono vietoje yra minimi dievai. Taip pat berniukas elgėsi ir prieš mito „Dedalas ir Ikaras“ skaitymą. Kai ekrane pasirodė Dedalas, aš sustabdžiau Ikaro ieškantį Arną ir ištraukiau savo Erasmus vizito į Atėnus trofėjų – mažą, bet sunkią Ikaro skulptūrėlę. Ji man kainavo labai brangiai: ir kainos, ir paieškoms sugaišto laiko prasme. Didelėmis, visą mano kolekciją galėjusiomis užgožti Ikaro skuplptūromis, prekiavo kiekviena suvenyrų parduotuvė. Šią jaukią skulptūrėlę atradau tik ketvirtą vizito Atėnuose dieną, todėl čiupau nesiderėdama. Gali būti, kad permokėjau, nes pardavėja pridėjo gražų atviruką su Akropolio vaizdu🤭 Bet nesvarbu. Vaikų reakcija į paukščio skrydį pakartoti bandžiusį mito veikėją atpirko viską. Ikarui kompaniją palaiko kentauras. Kodėl aš jį nusipirkau, negaliu atsakyti. Norėdama sušvelninti tokį keistą pasirinkimą nusprendžiau, kad tai yra Chironas, viena iš gerųjų laukinių kentaurų išimčių.
Na o Spragtukas – išeinančių metų pirkinys, nes šis Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ veikėjas neatsiejamas nuo Naujųjų metų šventės.
Džiaugiuosi savo sumanymu rinkti literatūrinius veikėjus, nes į klasę be Ikaro jau buvo atvykęs bjaurusis ančiukas ir mažasis Bembis. Tiesa, Bembis namo nebegrįžo, kažkam jo labiau prireikė🥺
Noras aplankyti Paryžių visada buvo didelė mano svajonė. Galvojau, kad svajone ir liks, todėl spontaniškas sesers pasiūlymas aplankyti Prancūzijos sostinę buvo priimtas ir įgyvendintas. Nepasakosiu nei apie Luvrą, nei apie Eifelio bokštą, nei apie Monmartrą, apie tai galima paskaityti bet kur, šių nuostabių kultūros paminklų nuotraukų pilnas internetas. Užsiminsiu tik apie Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, kuri net ir po gaisro atrodo įspūdingai. Būtent šalia jos esančioje suvenyrų parduotuvėlėje radau geraširdžio Kvazimodo ir gražuolės Esmeraldos skulptūrėles. Paminėsiu ir Eliziejaus laukus, padovanojusius man Pelenės pasakos akimirką. Rašau akimirką, nes mažoje figūrėlėje sutilpo svarbiausi pasakos įvykiai: lemtingas laikrodžio dūžis, Pelenės bandymas spėti pasiekti karietą ir svarbiausia šio skubėjimo pasekmė – pamestas krištolinis batelis.
Tiesa, Paryžiuje galėjau nusipirkti daug Antuano de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“ suvenyrų, tačiau jis mano kolekcijoje jau yra. O batuoto katino tikrai pasigedau 🤔
korsigita 