Atlikti tokį tyrimą paskatino to paties pavadinimo tekstas Jolitos Levickienės ir Mildos Pošiūtės-Žebelienės literatūros vadovėlyje, skirtame 9 klasės mokiniams, turintiems klausos sutrikimą. Tekste pateikta Kauno Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Irenos Kaklauskienės tyrimo analizė. Stebint aktyviai diskutuojančius mokinius, kilo mintis pakartoti šį tyrimą. Kad apklausos metu nekiltų nesusipratimų, literatūros pamokos tema buvo integruota į lietuvių gestų kalbos pamoką, kadangi mokymas sudaryti klausimus abiejose kalbose labai skiriasi.
Klaipėdos Litorinos mokyklos devintokai apklausė septynis 6–8 klasių mokinius. Jiems buvo užduoti aštuoni iš dešimties tekste buvusių klausimų. Kadangi devintokams reikėjo patiems atlikti tyrimo analizę, jie į apklausą neįtraukė klausimo, prašančio pateikti pasiūlymų, galinčių padaryti lietuvių kalbos mokymąsi malonų ir reikalingą. Nesudomino jų ir klausimas, kurio atsakyme reikėjo pasakyti, kaip respondentai rūpinasi kalbos išsaugojimu. Tai rodo, kad mokiniai nemėgsta atvirų klausimų, todėl renkasi lengviausią variantą, susidedantį iš trijų atsakymų: taip, ne, nežinau.
Beje, šitas tyrimas buvo devintos klasės mokinių namų darbas. Atlikdami jį mokiniai mokėsi užduoti klausimus, fiksuoti atsakymus. Apklausos metu buvo plečiamas žodynas, kartojamos tiesioginės kalbos skyrybos taisyklės, prisimenama, kaip kurti apklausos diagramas. Rašau apie tai, nes niekaip neišeina iš galvos praėjusią savaitę inernete audringą skaitytojų bangą sukėles Armino Himmelratho straipsnis apie kovą su namų darbais.
Smagu, kad apklausti mokiniai nėra abejingi lietuvių kalbai. Nors vaikų gimtoji kalba yra gestų kalba, tačiau jiems nesvetimos ir lietuvių kalbos problemos. Tik vieno klausimo jaunesniųjų klasių mokiniai nesuprato. Tai buvo klausimas apie kalbos mirtį. Todėl šią savaitę pamokas pradėsiu nuo David Crystal knygos „Kalbos mirtis“, Vilnius: Tyto alba, 2005.
korsigita 