Paskelbta Biblioteka, Literatūra

LITERATŪRINIAI VASAROS ĮSPŪDŽIAI

Pradžia.

Rugpjūčio mėnesį planuodami kelionę po Austriją ir Italiją mano vaikai turėjo nemažą iššūkį, nes aš pareiškiau norą aplankyti Džanio Rodario muziejų jo gimtojoje Omenijoje. Iššūkiu mano noras tapo dėl paprastos priežasties – šis Italijos regionas buvo tolokai nuo mūsų numatyto maršruto. Teko nuryti nusivylimą ir viltį pasivaikščioti svogūnėlio Čipolino autoriaus gimtomis vietomis palikti ateičiai, nes nedidelį suvenyrą – ženkliuką su Čipolino paveikslėliu – radau Jūros šventės mugėje.

Kadangi negaliu pasigirti savo geografiniu mąstymu, kelionėje laukė didelis siurprizas – Džuljetos meilės miestas vos už 30 kilometrų nuo mūsų poilsio vietos! Galimybė pamatyti išgalvotą Kapulečių šeimos namą ištrynė Čipolino vardą iš galvos. Veroniečių pasirinktas XIII amžiaus statybos namas neturėjo balkono, kuriame, pasak Viljamo Šekspyro, dūsaudavo Džuljeta. XX amžiuje balkonas buvo pristatytas, todėl į nedidelį kiemelį pradėjo plūsti įsimylėjėliai, Viljamo Šekspyro gerbėjai ir smalsūs turistai. Kur yra turistai, ten privalo būti ir suvenyrų krautuvėlė. Būtent joje aš atradau į mano kelionės planus neįrašytą suvenyrą – balkone meilės istoriją kuriančius Romeo ir Džuljetą.   

Filmo „Muzikos garsai“ nuotrauką nusipirkau Austrijoje, Mondsee miestelyje esančioje Šv. Mykolo bazilikoje, kurioje buvo filmuojama pagrindinių herojų vestuvių scena. Spėjusiems pagalvoti, jog ji netinka mano literatūrinėje kolekcijoje, skubu paaiškinti, kad teisę tapti eksponatu nuotrauka gavo dėl dviejų priežasčių: miuziklo pripažinimo klasika ir fakto, kad filmas sukurtas pagal  tikrą istoriją – Marijos Augustos von Trapp memuarus „Trappų šeimos dainininkų istorija“, išleistus 1949 metais siekiant išgarsinti jos muzikuojančią šeimos grupę. Įdomu tai, kad įėjusius į baziliką mus pasitiko muzikos garsai. Paaiškėjo, kad mūsų apsilankymas sutapo su styginio trio, atliekančio Johano Sebastiano Bacho kūrinius, pasirodymu. 🎻🎻🎻

Čarlzo Dikenso Oliveris Tvistas manęs laukė sendaikčių parduotuvėje. Kažkam graži porcelianinė lėkštė, kaip ir pamestinukas Oliveris, pasirodė nebereikalinga. O gal kažkam labai reikėjo pinigų, Jeigu teisinga antroji versija, tai pasisekė mums abiem.

Tuvės Janson Trolis Mumis atvyko iš Suomijos, iš pramogų parko „Trolių Mumių slėnis“, kuriame lankėsi mano mokinys – didelis šių personažų gerbėjas. Gavusi iš berniuko saldainių maišelį, ilgai dvejojau atidaryti ir planavau paversti jį nevalgomu suvenyru. Gerai, kad potraukis saldainiams nugalėjo, nes įsidėjusi į burną pirmąjį saldainį supratau, kad gavau dovanų vaikystės skonio irisus.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra, Naujienos

IKARO PAIEŠKOS

Pradžia.

Devintokas Arnas susižavėjo graikų mitologija. Prieš kiekvieno mito skaitymą, aiškinantis nežinomus žodžius, jis interaktyviame ekrane surasdavo kūrinio veikėjų iliustracijas, pasitikrindavo, kurioje Panteono vietoje yra minimi dievai. Taip pat berniukas elgėsi ir prieš mito „Dedalas ir Ikaras“ skaitymą. Kai ekrane pasirodė Dedalas, aš sustabdžiau Ikaro ieškantį Arną ir ištraukiau savo Erasmus vizito į Atėnus trofėjų – mažą, bet sunkią Ikaro skulptūrėlę. Ji man kainavo labai brangiai: ir kainos, ir paieškoms sugaišto laiko prasme. Didelėmis, visą mano kolekciją galėjusiomis užgožti Ikaro skuplptūromis, prekiavo kiekviena suvenyrų parduotuvė. Šią jaukią skulptūrėlę atradau tik ketvirtą vizito Atėnuose dieną, todėl čiupau nesiderėdama. Gali būti, kad permokėjau, nes pardavėja pridėjo gražų atviruką su Akropolio vaizdu🤭 Bet nesvarbu. Vaikų reakcija į paukščio skrydį pakartoti bandžiusį mito veikėją atpirko viską. Ikarui kompaniją palaiko kentauras. Kodėl aš jį nusipirkau, negaliu atsakyti. Norėdama sušvelninti tokį keistą pasirinkimą nusprendžiau, kad tai yra Chironas, viena iš gerųjų laukinių kentaurų išimčių.    

Na o Spragtukas – išeinančių metų pirkinys, nes šis Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ veikėjas neatsiejamas nuo Naujųjų metų šventės.

Džiaugiuosi savo sumanymu rinkti literatūrinius veikėjus, nes į klasę be Ikaro jau buvo atvykęs bjaurusis ančiukas ir mažasis Bembis. Tiesa, Bembis namo nebegrįžo, kažkam jo labiau prireikė🥺

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra, Metodinės priemonės

HUGO IR PERO LITERATŪRINĖS DOVANOS

Pradžia.

Noras aplankyti Paryžių visada buvo didelė mano svajonė. Galvojau, kad svajone ir liks, todėl spontaniškas sesers pasiūlymas aplankyti Prancūzijos sostinę buvo priimtas ir įgyvendintas. Nepasakosiu nei apie Luvrą, nei apie Eifelio bokštą, nei apie Monmartrą, apie tai galima paskaityti bet kur, šių nuostabių kultūros paminklų nuotraukų pilnas internetas. Užsiminsiu tik apie Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, kuri net ir po gaisro atrodo įspūdingai. Būtent šalia jos esančioje suvenyrų parduotuvėlėje radau geraširdžio Kvazimodo ir gražuolės Esmeraldos skulptūrėles. Paminėsiu ir Eliziejaus laukus, padovanojusius man Pelenės pasakos akimirką. Rašau akimirką, nes mažoje figūrėlėje sutilpo svarbiausi pasakos įvykiai: lemtingas laikrodžio dūžis, Pelenės bandymas spėti pasiekti karietą ir svarbiausia šio skubėjimo pasekmė – pamestas krištolinis batelis.

Tiesa, Paryžiuje galėjau nusipirkti daug Antuano de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“ suvenyrų, tačiau jis mano kolekcijoje jau yra. O batuoto katino tikrai pasigedau 🤔

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra, Naujienos

LITERATŪRINĖ KOLEKCIJA

Turbūt nerimtai nuskambės pasakymas, kad prieš ketverius metus man kilo noras pradėti rinkti literatūrinius suvenyrus😆. Nerimtumas ne temoje, bet mano amžiuje – kažin, kiek bepavyks jų surinkti? Idėja kilo Romoje – Pinokio tėvynėje. Nusipirkusi lėlę marionetę planavau ją panaudoti pasakų terapijoje, bet vėliau atėjo tas nerimtas noras kolekcionuoti. Šiek tiek apmaudu, kad noras toks vėlyvas, nes praleista ne viena puiki proga. Pavyzdžiui, viešėdama Stokholme galėjau prisipirkti daug Astridos Lindgren ir Tuvės Janson knygų personažų, bet tada apie jokią kolekciją negalvojau. Laimė, praėjusią vasarą savo mokinukės mamai nedrąsiai išsakytas noras virto realybe – į kolekciją atkeliavo išdykėlė Pepė Ilgakojinė, mažytis Trolis Mumis ir banknotas su legendinės A. Lindgren atvaizdu. Dukterėčia iš Londono, Hario Poterio muziejaus, parvežė kortas, o mažytę garsiojo burtininko skulptūrėlę radau Prahoje. Beje, Praha padovanojo man ne tik linksmąjį kareivį Šveiką, bet ir animacinių filmų režisieriaus ir vaikų knygų iliustratoriaus Zdeneko Milerio sukurtą animacinį personažą Kurmį. Čekijoje radau ir Mažojo princo, ir Raudonkepuraitės suvenyrų. Drakula – Valakijos princas Vladas Tepešas – į mano kolekciją atėjo, savaime aišku, iš Rumunijos. Buvau sunerimusi, kad lankydamasi Bukarešte niekur nemačiau šio personažo. Man paaiškino, kad jo reikėtų ieškoti Transilvanijos regione, kuris, deja, į mano maršrutą neįėjo. Laimė, Drakula manęs laukė oro uoste. Panaši istorja nutiko besitikint sulaukti Hanso Kristiano Anderseno suvenyrų, kuriuos buvo pažadėjusi parvežti sesuo, viešėdama pas dukrą Kopenhagoje. Deja, bet teko apsiriboti tik garsiojo rašytojo magnetuku, nes tai, ko aš ieškau, galima rasti Odensėje, rašytojo gimtinėje. Bet vilties sulaukti Anderseno pasakų personažų vis dar yra 🙂 Kadangi manęs laukia net dvi kelionės į Graikiją, viliuosi rasti ir pasakėtininko Ezopo pėdsakų.

Gaila, kad ne kiekvienoje šalyje žinau, ko reikia ieškoti. Būdama Estijoje nesugebėjau nieko rasti, nors bandžiau pasitelkti į pagalbą ir visažinę paieškos sistemą Google. Gal jūs galite pasidalinti savo žiniomis ir mintimis, kur turėtų krypti mano kelionių maršrutai, padėsiantys padidinti mano kolekciją?!

Tęsinys.