Kol visi šiuo metu mėgaujasi savo nuotraukomis, dirbtinio intelekto perkeltomis į aštuoniasdešimtuosius metus, man šovė mintis pažiūrėti, kaip atrodo mano DI asistentas. Pažiūrėkite į iliustraciją ir susipažinkite su draugišku robotuku prie darbo stalo, ant kurio stovi kompiuteris, knygų ir užduočių krūvos, aplink prikabinta lentelių, užrašų ir priminimų, galima rasti ir katę, kuriai mūsų darbai, panašu, visiškai nerūpi. Kuo ilgiau žiūrėjau į šį paveikslėlį, tuo aiškiau supratau, kad čia pavaizduotas ne tik mano DI asistentas, čia labai daug manęs pačios.
Įtrauktis. Paprastumas. Kūrybiškumas. SUP turintys vaikai. Skaitmeniniai žaidimai. Metodinė pagalba. Ir pareigos: programuotojas, kūrybos vadovas, idėjų generatorius, metodininkas, techninis sprendėjas… Kodėl paveikslėlyje atsirado būtent šios detalės? Todėl, kad jos neatsirado vakar. Jos susikaupė per daugybę mūsų su ChatGPT įrankiu pokalbių ir bendrų darbų. Su DI kuriu užduotis, pritaikau ugdymo turinį SUP turintiems mokiniams, planuoju pamokas ir renginius, kuriu skaitmeninius žaidimus, programuoju, redaguoju tekstus, tikrinu ir tobulinu idėjas. Todėl ši iliustracija man tapo netikėta mano pačios veiklos refleksija. Ir kartu priminė labai svarbų dalyką ‒ dirbtinio interneto rezultatą kuria ne tik DI įrankis. Jį kuriame mes abu. DI man nėra vieta, kurioje įrašau klausimą ir laukiu teisingo atsakymo. Su juo aš bendradarbiauju: DI pasiūlo, aš vertinu; DI kuria, aš koreguoju; kartais jo pasiūlymą priimu, kartais atmetu, o kartais viską pradedame iš naujo.
Naudoti DI ir mokėti juo naudotis – ne tas pats. Smalsumo vedama panašų eksperimentą atlikau su kitu mano naudojamu DI įrankiu – Gemini. Paprašius sukurti DI asistento vaizdą, gavau abstrakčią iliustraciją. Čia įkelta iliustracija pavyko tik iš trečio karto, kai paprašiau Gemini įrankio prisiminti, kas aš esu. Gautas rezultatas buvo gerokai skurdesnis, nei tikėjausi, nors į jį įdiegta tas pats kaip ir į ChatGPT. Tačiau tai nėra įrodymas, kad vienas įrankis geresnis už kitą. Tai ‒ priminimas, kad rezultatas priklauso ne vien nuo pasirinkto įrankio. Todėl šiandien aš nebeklausiu savęs, kuris DI įrankis yra geriausias, man daug įdomiau sužinoti, ką aš moku ir galiu su juo padaryti. Geras DI rezultatas neatsiranda vien todėl, kad mokame atsidaryti ChatGPT, Gemini, Claude ar kitą įrankį. Reikia mokėti pateikti kontekstą, suformuluoti tikslą, paaiškinti, kam kuriamas turinys, kritiškai įvertinti atsakymą, pastebėti klaidą, koreguoti ir kartais po daugybės bandymų pasakyti: „Ne. Darome kitaip.“
Būtent čia pasireiškia mokytojo kompetencijos: DI gali pasiūlyti dešimt užduočių, tačiau tik mokytojas sprendžia, kuri tinka jo vaikams; DI gali sukurti tekstą, o mokytojas pastebi, kad vaikui kai kurie žodžiai bus nesuprantami; DI gali suprogramuoti žaidimą, kuris visiems atrodys nuostabus, tačiau tik mokytojas gebės paaiškinti, kodėl SUP turinčiam mokiniui viename ekrane geriau palikti vos vieną klausimą. DI iš tiesų gali labai daug, bet dar daugiau jis padaro tada, kai šalia yra žmogus, žinantis, ką su juo daryti. Todėl mano robotuko puodelyje ir užrašyta: „Kartu daugiau galimybių!“ Man atrodo, geriau ir nepasakysi.
Aš vis dar mokausi, eksperimentuoju, klystu, bandau iš naujo. Ypač daug pasiekiau baigusi TechnoKey mokymus. Todėl jau galiu parodyti ne tik DI sugeneruotus paveikslėlius, bet ir sukurtas metodines priemones, SUP turintiems mokiniams pritaikytas užduotis, skaitmeninius žaidimus ir net programavimo sprendimus. Tad kolegų šiandien norėčiau paklausti ne „Ar jūs naudojate DI?“, o „Ką jūs jau mokate su juo padaryti?“. Jeigu atsakymo dar ieškote – galiu parodyti, nuo ko pradėti.
korsigita 