Žyma: pasakų iliustravimas

   Kurdama eTwinning projektą „Kelionė į pasaką“ („A trip to fairy-tale“), negalvojau apie jokius konkursus, varžytuves ir prizus. Šį kartą visas dėmesys buvo sutelktas į vaikų sudominimą skaitymu. Įduoti mokiniui knygą nėra sunku, bet įtikinti jį perskaityti ją – nelengva. Todėl tarptautinio projekto pagrindinis uždavinys buvo virtualiu pasauliu susižavėjusius vaikus grąžinti prie knygų. Kadangi pasakos patinka ir dideliems, ir mažiems, pasirinkau šį literatūros žanrą. Ir neapsirikau!

   Projektas suvienijo 18-os mokyklų iš dešimties šalių mokytojus, susirūpinusius dėl sumažėjusio vaikų pomėgio skaityti. Žinodami skaitymo naudą, bet stebėdami vis didesnį mokinių įsitraukimą į virtualų pasaulį, mokytojai suorganizavo kelionę į pasakų šalį, pasiūlydami vaikams iliustruoti pasakas ne tik tradiciniais piešiniais, bet ir pasitelkiant jų mėgstamas informacines technologijas. Mokiniams buvo suteikta galimybė susipažinti su viena Afrikos ir dvylika įvairių Europos šalių folklorinių pasakų, kurios, papuoštos mokinių iliustracijomis, „sugulė“ į skaitmeninę knygą, prieinamą ne tik jauniesiems autoriams, bet ir visiems interneto vartotojams.

   Kad pasakas galėtų perskaityti visų šalių atstovai, jas reikėjo išversti į anglų kalbą. O kad jomis galėtų mėgautis ir mažieji skaitytojai, projekto dalyviai partnerių atsiųstus kūrinius vertė į gimtąją kalbą. Vėliau pasakos buvo iliustruojamos pasirinkta technika: piešiniais, lėlių, šešėlių teatru, elektroninėmis iliustracijomis, ekranizacijomis, šokiu, dialogais ir kitomis nematytomis technikomis. Pasakų iliustravimas padėjo mokytojams suprasti, kaip mokiniai suvokia kitų šalių kūrybą, liaudies tradicijas ir kultūrą. Lietuvių komandai teko dviguba užduotis – partnerių pasakas jie vertė ir į gimtąją lietuvių gestų kalbą, ir į valstybinę lietuvių kalba. To reikėjo, kad mokiniai ir dailės mokytoja Jolita Stumbrienė, šio projekto koordinatorė, nesuklystų iliustruodami kitų šalių pasakas. Nors dėl kultūrinių skirtumų klaidų pasitaikė. Pavyzdžiui, lietuvių atsiųstos garsiosios pasakos „Sigutė“ herojė serbų vaikų iliustracijose buvo vaizduojama ne tik šalia gyvūnėlių besiglaudžiančia našlaite, bet ir knygą skaitančia elegantiška dama, ir animacinių filmų heroję primenančia padykusia mergaite.

   Užsikrėtę pasakų iliustravimu, vaikai net nepastebėjo, kad pradėjo daugiau skaityti. Neliko nepastebėtas ir jų noras iliustruoti pasakas IT įrankiais. Nieko nuostabaus, kad skaitmeninė karta mieliau renkasi interaktyvų piešimo įrankį nei pieštuką. Todėl mokytojai skatino vaikus kurti įvairiausiomis technikomis. Taip atsirado aukščiau paminėtas šešėlių teatras, trumpos ekranizacijos, spalvingos elektroninės knygutės, kurios ypač patiko žemesniųjų klasių skaitytojams. Sužavėjo Kroatijos komandos išradingumas – jie įvaizdino pasakas šešėliais, šokiu ir net kompiuteriniu žaidimu! Tačiau didžiausių ovacijų sulaukė Kretos salos atstovai, perkėlę pasakas į ekraną!

   Visos pasakos ir vaikų iliustracijos buvo sudėtos į elektroninę knygą (Lt). Spalvingą ir šiuolaikišką pasakų knygą (En) gali perskaityti visi interneto vartotojai, o tiems, kuriems ji patiks, turime gerą naujieną – skaitytojų klubas neužsidarė, jau renkama nauja klubo komanda, ketinanti išleisti antrąjį pasakų tomą.

   Kad šis projektas turi tęstis, įrodo aktyvus buvusių partnerių būrimasis antrajam projekto etapui. Nenustoti skaityti skatina ir netikėta projekto sėkmė – Lietuvos ir Ukrainos Nacionalinės paramos tarnybos įteikė projektui kokybės ženklelius, suteikiančius vilties sulaukti ir europinio įvertinimo. Ir tai dar ne visos naujienos – Lietuvos eTwinning programos ekspertai įvertino originalų būdą sudominti vaikus skaitymu ir paskelbė projektą „Geriausios eTwinning mokyklos 2016“ konkurso nugalėtoju!

nacionalinis kokybės ženklelis

   Šis įvertinimas leido devynių šalies ugdymo įstaigų – konkurso nugalėtojų – atstovams susitikti Vilniuje, eTwinning stovykloje „Mistinės istorijos“. Klaipėdiečių komanda, lydima lietuvių gestų kalbos mokytojos, antros projekto koordinatorės, Ritos Navitskės, stovykloje susipažino su Forumo teatro metodu, mokėsi priimti sprendimus, atsižvelgti į draugų nuomonę, nepasimesti įvairiose situacijose, įveikti konfliktus, pagarbiai elgtis su kitais. Per dvi dienas stovyklautojai suspėjo sukurti filmukus, pasivaikščioti po paslaptingas naktinio Vilniaus vietas, išmokti dirbti su planšetėmis, Radvilų rūmų muziejuje dekoruoti porcelianines lėkšteles pagal kinų dekoravimo tradicijas ir pasidalinti sėkmingais projektų pavyzdžiais.

Stovyklos akimirkos buvo įamžintos vaizdo reportaže.

   Man, projekto „Kelionė į pasaką“ autorei, teko garbė atstovauti Lietuvai baigiamojoje eTwinning konferencijoje Atėnuose, skirtoje skaitmeninio pilietiškumo temai.

Sertifikatas

Programos eTwinning bendruomenėje jau yra per 400 000 mokytojų, tačiau šis skaičius nuolat auga. Vizitas į šį renginį leido pasisemti dar daugiau idėjų, kadangi dirbdama sekcijose turėjau neįkainojamą galimybę susipažinti su sėkmingiausiais Europos projektais, sužinoti, kaip į projektinę veiklą įtraukti specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Beje, norisi paskatinti ne tik savo mokyklos mokytojus, bet ir kitų Lietuvos ugdymo įstaigų pedagogus, lavinančius įvairių raidos sutrikimų turinčius vaikus, dalyvauti eTwinning projektuose, kadangi būtent šioje programoje dirbantys vaikai jaučiasi jaukiai, saugiai, pakyla jų savivertė. Ir tai nėra tušti pompastiški žodžiai. Mano mokiniai, prieš įsitraukdami į naują veiklą, visada klausdavo, ar bus bendradarbiaujama su klausos negalią turinčiais bendraamžiais. Išgirdę neigiamą atsakymą, vaikai sunerimdavo, klausinėdavo, kaip jie vieni su kitais bendraus, jaudindavosi, kad gali ko nors nemokėti. Tačiau eTwinning platformoje kiekvienas gali dirbti pagal savo gebėjimus, poreikius ir norus. Tai įrodė ir sėkmingi Klaipėdos Litorinos mokyklos projektai (vienas iš projektų 2012 metais laimėjo LR ŠMM ir korporacijos Microsoft konkurse „Virtuali kelionė klasėje“), ir konferencijoje pateikti darbai. Sekcijoje „Teach Meet“ („Mokytojų susitikimas“), kurią organizavo Belgijos Nacionalinės paramos tarnybos atstovas Bart Verswirvel, turėjau galimybę susipažinti su 9 projektais iš Švedijos, Lenkijos, Graikijos, Jungtinės Karalystės, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, kuriuose buvo pademonstruota, kaip galima sukurti veiklos kupiną programą iš paprasčiausių šalia tavęs nuolat esančių daiktų. Mažieji eTwinning dalyviai iš Švedijos ir Islandijos dalijosi savo žiniomis, tyrimais ir įspūdžiais projekte „What can we find underneath our feet“ („Ką mes galime rasti po savo kojomis?“) apie… grybus. Išradingi pedagogai į atrodo niekuo ypatingą temą įtraukė kalbos lavinimo, gamtos pažinimo, net klimato tyrimų užsiėmimus, nes vieną dieną uždavusi klausimą apie tai, ką galima rasti po savo kojomis, Švedijos darželio auklėtoja išgirdo: „Žemę“. Taip darželinukai nuo grybų perėjo prie globalių problemų sprendimo. Šis pavyzdys įrodo, kad nereikia išsikelti neįveikiamų tikslų ir uždavinių, užtenka apsidairyti aplink save, tinkamai suorganizuoti ugdymo veiklas, o likusį darbą atliks fantazijos nestokojantys vaikai.

   Norintiems į projektą įtraukti naujų IT įrankių, turėjo patikti Jungtinės Karalystės atstovės Marilyn Tinkler pranešimas apie Padlet – virtualios lentos – panaudojimą projektinėje veikloje. Šis įrankis man buvo žinomas, tačiau sužinojusi, kad JK atstovė dirba su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, supratau, jog tinkamai parinkau savo mokiniams šį įrankį, kadangi būtent Padlet lenta leidžia drąsiau ir atviriau pasireikšti vaikams, turintiems emocijų ir elgesio problemų, o taip pat tiems, kurie jaučiasi nejaukiai ir nedrąsiai matydami į save nukreiptas bendraklasių akis. Šioje lentoje mokiniai gali kone kasdien palikti vieni kitiems žinučių, net ir anoniminių, rašyti linkėjimus ar pareikšti savo nuomonę tuo metu svarbiu klausimu. Lentoje galima saugoti svarbią projekto komandos informaciją ir pan.

   Graikijos atstovė Stavroula Lada pristatė projektą „Travelling museum“ („Kelionė muziejumi“), kurio metu mokiniai sukūrė turistinius gidus, padėsiančius įvairių šalių keliautojams pasirinkti mėgstamą objektą, kelionės tikslą ir kryptį. Šis projektas sudomino tuo, kad lietuvių kalbos pamokose vyresniųjų klasių mokiniai yra mokomi aprašyti savo keliones, sukurti kelionių lankstinukus, parengti kelionės planą. Manau, kad projektinė veikla, bendradarbiavimas su kitų šalių bendraamžiais kalbos ugdymo pamokas gali papildyti netradicine veikla, pamokomis už mokyklos ribų, išvykose patiriamais nuotykiais ir partnerių įspūdžiais iš dar nematytų Europos vietų.       Lenkijos atstovai: pradinių klasių mokytojas Piotr Dylewski, istorijos mokytoja Katarzyna Sopolinska ir anglų kalbos mokytojas Lukasz Kaminski pasidalijo savo sėkmingiausiais projektais, papasakojo apie bendradarbiavimo įtaką ugdymui, pademonstravo tarpdalykinės integracijos pavyzdžių. O jų kolegė Lucyna Nocon-Kobior pristatydama projektą „LearningEnglish +“ (Anglų kalbos mokymasis +) pademonstravo, kaip mokiniai iš Lenkijos, Graikijos ir Prancūzijos pasinaudojo IT įrankiais mokantis anglų kalbos. Visi šie projektai yra laisvai prieinami eTwinning platformoje, todėl kiekvienas, nusprendęs kurti naują projektą, gali naudotis idėjomis, pavyzdžiais, siūlomais IT įrankiais, darbo formomis ir kita naudinga medžiaga.

     Darbas sekcijoje „Accessibility in education“ („Prieinamumas švietime“) sulaukė ypatingo mano dėmesio, kadangi lektorė dalijosi darbo su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais problemomis, apžvelgė ugdymo ypatumus, aiškino, kaip reikia kurti šiems vaikams metodines priemones, į ką atkreipti ypatingą dėmesį, ko atsisakyti, kuo papildyti, kokias veiklas parinkti. Suskirsčiusi mus į nedideles grupeles, lektorė paskatino pasidalinti savo mintimis apie integruotai ugdomų specialiųjų poreikių turinčių vaikų darbo ypatumus savo šalyse nuo ugdymo programos rengimo iki priemonių kūrimo ir pateikimo konkrečiam mokiniui . Pasinaudodama 25 metų darbo specialiojoje mokykloje patirtimi, kartu su kolegėmis iš Klaipėdos Gedminų progimnazijos, Graikijos, Portugalijos ir Albanijos pateikėme savo pasiūlymus pedagogams, dirbantiems su integruotai ugdomais įvairių raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Sulaukiau ir klausimo, ar mano mokiniai turi jiems skirtas specialias kompiuterines programas. Deja, bet Lietuvoje sutrikusios klausos vaikams dar nėra sukurta jokių skaitmeninių priemonių, todėl aš pati kuriu jiems mokomąsias priemones internetinėje erdvėje randamais nemokamais įrankiais ir programomis. Apie vieną mėgstamiausių mano naudojamų įrankių – „Word clouds“ („Žodžių debesys“),  leidžiančių kurti vizualiai panašias, tačiau skirtingo turinio užduotis įvairių gebėjimų mokiniams, papasakojau sekcijos „Accessibility in education“ dalyviams. Šis užsiėmimas buvo be galo naudingas, kadangi iš įvairių šalių atstovų pasisakymų, lyg iš atskirų dėlionės gabalėlių, pavyko sudėlioti specialiųjų poreikių turinčio vaiko ugdymo pavyzdį, apie kurį svajoja tų šalių mokytojai, kurių švietimo sistema vis dar turi neužlopytų spragų, trukdančių sukurti tokį pat ar bent panašų į pirmaujančių šalių ugdymo modelį.