Pasakodama apie savo darbą ne kartą sakiau, kad į klasę atsinešu net kelis planus, nes niekada nežinau, kaip praeis pamoka, kada ir kur mokiniai ją pakoreguos. Bet eidama vesti seminarus, mokymus ar praktikumus niekada nesusimąsčiau, kad gali prireikti atsarginio plano. Vasario 6 dieną Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijoje vykęs seminaras priminė apie būtinybę turėti kelis atsarginius variantus. Pasiūliusi mokymų dalyviams dirbti kompiuterių klasėje, kad patys galėtų išbandyti pristatomas užduočių kūrimo programas, susidūriau su apribojimu į mokyklos kompiuterius atsisiųsti savo sukurtą užduotį. Vesdama nuotolinius mokymus nesusimąsčiau, kad didelei klausytojų auditorijai, ypač sėdintiems paskutinėse eilėse, bus sunku įžiūrėti, kas rodoma ekrane. Gal dėl šių priežasčių, gal dėl jaudulio pirmą kartą grįžau namo neturėdama nei vienos nuotraukos. Metai eina, bet pirmų kartų nemažėja.
Tačiau nepaisant visų mano klaidų, noriu pasidžiaugti progimnazijos bendruomene, sugebėjusia nuslėpti savo nuovargį po pamokų ir be ypatingų raginimų įsitraukusią į veiklas, mokiusias kurti ar pritaikyti užduotis individualių poreikių turintiems mokiniams. Noriu padėkoti ir už SEU idėją, kilusią kuriant vieną žaidimą – tikrai panaudosiu ją ir klasės valandėlėje, ir netrukus įvyksiančiame tėvų susirinkime.
Daugiau įrašų apie kvalifikacijos kėlimo programas ir mano vedamus mokymus rasite čia.
korsigita 