Literatūrinių herojų kolekcijos pildymas sulėtėjo, bet nesustojo. Nauji jos eksponatai – spalvingi ženkliukai – prikėlė iš užmaršties ne vieną gražų prisiminimą. Rusų rašytojo Samuilo Maršako pasaką „Katės namai“ ne kartą skaičiau, žiūrėjau televizoriaus ekrane ir net vaidinau. Nuo mažens įvairiuose spektakliuose man buvo skiriami pagrindiniai vaidmenys, tačiau ne tie, kurių aš norėdavau. Kadangi gebėjau raiškiai skaityti, be vargo išmokdavau ilgus tekstus, spektakliuose dažniausiai įgarsindavau autoriaus žodžius. Todėl penktoje klasėje gavusi katės vaidmenį buvau pakylėta. Pakylėta ne tik dėl svarbiausio vaidmens, bet ir dėl kostiumo – mamos vestuvinės suknelės, kailinės kepuraitės su dailiomis iš folijos išlankstytomis ausytėmis ir ilga kailine uodega. Tiesa, Maršako katė buvo labai išpuikusi, tačiau pasakos pabaigoje supratusi, kad tikrą draugą pažinsi nelaimėje, tapo švelnia ir rūpestinga dviejų mažų kačiukų globėja.
Pasiklausyti katės ir jos svečių istorijos galima LRT radiotekoje: Katės namai, 1 dalis ir Katės namai, 2 dalis
Laikydama rankose „Stebuklingųjų Nilso kelionių“ ženkliuką prisiminiau namuose turėtą pirmąjį šios knygos leidimą. Tokių senų knygų lentynoje buvo vos keletas, nes mano tėtė, dirbdamas mokyklos direktoriumi, mielai savo biblioteka dalinosi su mokiniais. Deja, bet daug knygų į mūsų namus nebesugrįžo😔
Dar vienas švedų kūrinys apie Karlsoną, gyvenantį ant vieno Stokholmo daugiaaukščio stogo, nuskraidino į jaunystę. Pažadėjusi sūnui kas vakarą prieš miegą perskaityti po vieną Astridos Lindgren knygos skyrių, džiaugiausi šešiamečio berniuko susidomėjimu Mažylio ir jo draugo nuotykiais. Skaitant ne kartą tekdavo daryti pauzes, nes Karlsono išdaigos prajuokindavo sūnų iki ašarų😅 Įdomu tai, kad šiuo metu jis augina lygiai tokio pat amžiaus berniuką. Dar vienas įdomus faktas – šiuos ženkliukus senienų turguje atrado mano anūkas su savo mama. Tad pats laikas priminti sūnui „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ skaitymo istoriją ir pasiūlyti ją pakartoti.
korsigita 