Visada galvojau kad mano pašaukimas dirbti su vaikais, bet prieš keletą metų pajutau, kaip gera mokyti ir suaugusiuosius. Teisingiau, ne mokyti, o dalintis savo pomėgiu – kurti ugdymo priemones išbandant įvairias internetines programas. Suaugusieji kartais pralenkia savo žingeidumu vaikus, tačiau kitais atvejais labai primena juos: nemėgsta gauti namų darbų, nuotolinio mokymosi metu mieliau dirba išjungę kameras, paklausti lėtai ir nenoriai įsijungia mikrofonus… Nežinau, kodėl jie taip daro (gal dirba neatidėliotinus darbus, gal nedrįsta pasisakyti), bet grįžtamasis ryšys atperka visus anksčiau išvardintus didelių mokinių mokymosi ypatumus.
Šio reportažo pavadinimas nuskambėjo iš vieno mokytojo lūpų paskutinę trijų dienų kvalifikacijos kėlimo programos „Inovatyvios įtraukiojo ugdymo(si) aplinkos kūrimas: nuo stalo žaidimų iki interaktyvių užduočių“, kuri tikrai buvo nelengva ir laiko, ir informacijos atžvilgiu, dieną. Džiaugiuosi Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų centre vestų mokymų klausytojais, džiaugiuosi matydama, kaip mano pasidalinta patirtis virsta originaliais darbais, džiaugiuosi naujomis idėjomis ir atradimais, iškilusiais bandant atsakyti į besimokančiųjų klausimus, džiaugiuosi jų atvirumu ir leidimu pasidalinti ekrano nuotraukomis, džiaugiuosi atsiradusiomis nuotolinio mokymo(si) galimybėmis, praplėtusiomis mano mokymų geografiją, džiaugiuosi, kad netrukus atsirasianti nauja tinklaraščio rubrika „ĮTRAUKUSIS UGDYMAS“ po truputį pildosi naudingais pasiūlymais ir užduotimis.
korsigita 