Viljamas Šekspyras „Romeo ir Džuljeta“

Pradžia.

Darbų gausa mane taip įsuko, jog net nepastebėjau, kaip sparčiai pildosi naujų literatūrinių suvenyrų kolekcija. Nesibaigiantys darbai bandė užgožti ir keistą sutapimą ‒ vos tik randu ilgai ieškotą ar netikėtai pasitaikiusį suvenyrą, netrukus į rankas patenka vienas ar net keli to paties kūrinio herojai. Todėl ir pirmasis jų ‒ įspūdinga Romeo ir Džuljetos statulėlė – iš pradžių sukėlė pyktį, kadangi neplanuotai šią vasarą Veronoje aplankytas garsusis namas, po kurio balkonu, pasak Viljamo Šekspyro, dūsaudavo jaunasis Romeo, ir įsigytas suvenyras man buvo ypatingai vertingas.

Antrasis – Mikė Pūkuotukas ir asiliukas ‒ sukėlė nuostabą, nes jie atkeliavo iš karto po to, kai nusipirkau naują anglų rašytojo Alano Aleksanderio Milno knygos „Pūkuotuko pasaulis“ leidimą. Ir ne tik nusipirkau, bet ir skaičiau skyrių apie asiliuko nelaimę pradingus uodegai. Nuotraukoje matyti, ką išgyveno ilgaausis, o DI padėjo perteikti jo džiaugsmą atgavus uodegą. Dar vieno Mikės Pūkuotuko neplanavau pirkti, tačiau papirko draugystės receptas😊

Na, o kiti suvenyrai buvo sutikti su džiaugsmu. Ypač mano vaikystės numylėtinė – Pamelos Lindos Trevers sukurta auklė Merė Popins. Šalia jos jaukiai įsitaisė Beatričės Poter triušelis Petriukas, nusidriekė pasaulio pasakų veikėjų domino takelis.

Kalėdinė eglutė taip pat pasidabino naujais žaisliukais – „gražiu, protingu ir gerai įmitusiu vyruku pačiame jėgų žydėjime“ iš Astridos Lindgren knygos „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyveno ant stogo“ ir apskrudusiu pagranduku, apie kurį galima pasiklausyti įgarsintos pasakos.

Gal kažkas pagalvos, kad Ančiukas Donaldas netinka mano kolekcijoje, tačiau aš iš karto reabilituosiu jį, nes man šis mažas suvenyras, rastas Austrijos kalnų parduotuvėlėje, primena lietuvišką komiksų knygelę, kuri nuo ilgo vartymo buvo klijuota ir perklijuota baltomis popieriaus juostomis ( lipnių tuo metu dar nebuvo).

Paskutinis pirkinys – kortų žaidimas „Baltų dievai“ – yra skirtas mano mokiniams, skaitantiems baltų mitus. Žaidime jie rado ne tik skaitytų kūrinių herojus, bet ir galybę negirdėtų dievybių, apie kurių egzistavimą net nenumanė.

Pradžia.

Rugpjūčio mėnesį planuodami kelionę po Austriją ir Italiją mano vaikai turėjo nemažą iššūkį, nes aš pareiškiau norą aplankyti Džanio Rodario muziejų jo gimtojoje Omenijoje. Iššūkiu mano noras tapo dėl paprastos priežasties – šis Italijos regionas buvo tolokai nuo mūsų numatyto maršruto. Teko nuryti nusivylimą ir viltį pasivaikščioti svogūnėlio Čipolino autoriaus gimtomis vietomis palikti ateičiai, nes nedidelį suvenyrą – ženkliuką su Čipolino paveikslėliu – radau Jūros šventės mugėje.

Kadangi negaliu pasigirti savo geografiniu mąstymu, kelionėje laukė didelis siurprizas – Džuljetos meilės miestas vos už 30 kilometrų nuo mūsų poilsio vietos! Galimybė pamatyti išgalvotą Kapulečių šeimos namą ištrynė Čipolino vardą iš galvos. Veroniečių pasirinktas XIII amžiaus statybos namas neturėjo balkono, kuriame, pasak Viljamo Šekspyro, dūsaudavo Džuljeta. XX amžiuje balkonas buvo pristatytas, todėl į nedidelį kiemelį pradėjo plūsti įsimylėjėliai, Viljamo Šekspyro gerbėjai ir smalsūs turistai. Kur yra turistai, ten privalo būti ir suvenyrų krautuvėlė. Būtent joje aš atradau į mano kelionės planus neįrašytą suvenyrą – balkone meilės istoriją kuriančius Romeo ir Džuljetą.

Filmo „Muzikos garsai“ nuotrauką nusipirkau Austrijoje, Mondsee miestelyje esančioje Šv. Mykolo bazilikoje, kurioje buvo filmuojama pagrindinių herojų vestuvių scena. Spėjusiems pagalvoti, jog ji netinka mano literatūrinėje kolekcijoje, skubu paaiškinti, kad teisę tapti eksponatu nuotrauka gavo dėl dviejų priežasčių: miuziklo pripažinimo klasika ir fakto, kad filmas sukurtas pagal tikrą istoriją – Marijos Augustos von Trapp memuarus „Trappų šeimos dainininkų istorija“, išleistus 1949 metais siekiant išgarsinti jos muzikuojančią šeimos grupę. Įdomu tai, kad įėjusius į baziliką mus pasitiko muzikos garsai. Paaiškėjo, kad mūsų apsilankymas sutapo su styginio trio, atliekančio Johano Sebastiano Bacho kūrinius, pasirodymu. 🎻🎻🎻

Čarlzo Dikenso Oliveris Tvistas manęs laukė sendaikčių parduotuvėje. Kažkam graži porcelianinė lėkštė, kaip ir pamestinukas Oliveris, pasirodė nebereikalinga. O gal kažkam labai reikėjo pinigų, Jeigu teisinga antroji versija, tai pasisekė mums abiem.

Tuvės Janson Trolis Mumis atvyko iš Suomijos, iš pramogų parko „Trolių Mumių slėnis“, kuriame lankėsi mano mokinys – didelis šių personažų gerbėjas. Gavusi iš berniuko saldainių maišelį, ilgai dvejojau atidaryti ir planavau paversti jį nevalgomu suvenyru. Gerai, kad potraukis saldainiams nugalėjo, nes įsidėjusi į burną pirmąjį saldainį supratau, kad gavau dovanų vaikystės skonio irisus.