Paskelbta Biblioteka, Literatūra

LITERATŪRINĖS KOLEKCIJOS PAPILDYMAS

Pradžia.

Darbų gausa mane taip įsuko, jog net nepastebėjau, kaip sparčiai pildosi naujų literatūrinių suvenyrų kolekcija. Nesibaigiantys darbai bandė užgožti ir keistą sutapimą ‒ vos tik randu ilgai ieškotą ar netikėtai pasitaikiusį suvenyrą, netrukus į rankas patenka vienas ar net keli to paties kūrinio herojai. Todėl ir pirmasis jų ‒ įspūdinga Romeo ir Džuljetos statulėlė – iš pradžių sukėlė pyktį, kadangi neplanuotai šią vasarą Veronoje aplankytas garsusis namas, po kurio balkonu, pasak Viljamo Šekspyro, dūsaudavo jaunasis Romeo, ir įsigytas suvenyras man buvo ypatingai vertingas.

Antrasis – Mikė Pūkuotukas ir asiliukas ‒ sukėlė nuostabą, nes jie atkeliavo iš karto po to, kai nusipirkau naują anglų rašytojo Alano Aleksanderio Milno knygos „Pūkuotuko pasaulis“ leidimą. Ir ne tik nusipirkau, bet ir skaičiau skyrių apie asiliuko nelaimę pradingus uodegai. Nuotraukoje matyti, ką išgyveno ilgaausis, o DI padėjo perteikti jo džiaugsmą atgavus uodegą. Dar vieno Mikės Pūkuotuko neplanavau pirkti, tačiau papirko draugystės receptas😊  

Na, o kiti suvenyrai buvo sutikti su džiaugsmu. Ypač mano vaikystės numylėtinė – Pamelos Lindos Trevers sukurta auklė Merė Popins. Šalia jos jaukiai įsitaisė Beatričės Poter triušelis Petriukas, nusidriekė pasaulio pasakų veikėjų domino takelis.

Kalėdinė eglutė taip pat pasidabino naujais žaisliukais – „gražiu, protingu ir gerai įmitusiu vyruku pačiame jėgų žydėjime“ iš Astridos Lindgren knygos „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyveno ant stogo“ ir apskrudusiu pagranduku, apie kurį galima pasiklausyti įgarsintos pasakos.

Gal kažkas pagalvos, kad Ančiukas Donaldas netinka mano kolekcijoje, tačiau aš iš karto reabilituosiu jį, nes man šis mažas suvenyras, rastas Austrijos kalnų parduotuvėlėje, primena lietuvišką komiksų knygelę, kuri nuo ilgo vartymo buvo klijuota ir perklijuota baltomis popieriaus juostomis ( lipnių tuo metu dar nebuvo).

Paskutinis pirkinys – kortų žaidimas „Baltų dievai“ – yra skirtas mano mokiniams, skaitantiems baltų mitus. Žaidime jie rado ne tik skaitytų kūrinių herojus, bet ir galybę negirdėtų dievybių, apie kurių egzistavimą net nenumanė.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

SUSITIKIMAS SU VAIKŲ SKAITYMO EKSPERTU KĘSTUČIU URBA

 

img_94861     Laimingo atsitiktinumo dėka šiandien patekau į Klaipėdos viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje vykusį susitikimą-seminarą „Knygos ir paaugliai – pasaulyje ir Lietuvoje“, kurį vedė vaikų skaitymo ekspertas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba. Ką tik grįžęs iš 35-ojo pasaulinio IBBY kongreso, vykusio Naujojoje Zelandijoje, svečias pasidalijo įspūdžiais ne tik apie šį renginį, bet ir apie pačią šalį, jos gamtą, istorinius paminklus. Pristatė jis ir Naujosios Zelandijos švietimo ypatumus. Įdomu buvo sužinoti, kad mokiniai ten nuolat mokosi dešimt savaičių, po kurių dvi savaites ilsisi. Pailsėję vėl dešimčiai savaičių sėda į mokyklinius suolus. Ir taip visus metus. Kartą metuose jie turi mėnesio trukmės vasaros atostogas, kurios būna sausio mėnesį. Man ypač įdomu buvo išgirsti, kad šalyje bendraujama trimis valstybinėmis kalbomis: anglų, maorių ir gestų. Neliko nepaminėti ir garsieji maorių karo šokiai, kuriuos pati net du kartus mačiau Klaipėdos „Švyturio“ arenoje prieš rungtynes su mūsų šalies nacionaline krepšinio rinktine.

Beje, apie IBBY kongresą išgirdau ne pirmą kartą. Apie kas dvejus metus vykstantį vaikų literatūrai skirtą renginį pasakojo Šiaulių universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Džiuljeta Maskuliūnienė. Tą kartą teko laimė pasiklausyti apie 2014 metais Meksikoje vykusį renginį, vaikų literatūros aktualijas, modernias šios šalies bibliotekas ir, žinoma, Meksikos įdomybes.

Šiandieniniame susitikime taip pat buvo pristatytos paauglių literatūros naujovės. Lektorius ypatingai prašė atkreipti vaikų dėmesį į Akvilinos Cicėnaitės knygą „Niujorko respublika“ apie besibaigiantį sovietinį gyvenimą vaiko akimis; berniukams skirtą Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“; Ilonos Ežerinytės apysaką „Sutikti eidą“ apie tarpiniame pasaulyje gyvenančius eidus, kuriuos galima užsisakyti internetu; specialiuosius pedagogus, tėvus, auginančius kitokius, pasak mūsų visuomenės, vaikus, turėtų sujaudinti  Lauros Varslauskaitės „Mano didelis mažas aš“; nepadėkite į šalį ir Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ apie emigracijos ir patyčių temas.

Vaikų literatūrologas dar kartą pasidžiaugė Gendručio Morkūno unikaliu palikimu, aptarė Kristinos Gudonytės gebėjimą kurti paaugliams taip mėgstamus sinkretinio žanro siužetus, apžvelgė Gintarės Adomaitytės, Renatos Šerelytės, Kazio Sajos, Vytautės Žilinskaitės, Vytauto Račicko kūrybą.

Neliko nepaminėti ir į naująsias lietuvių literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas įtraukti kūriniai. Nors pagal šias programas dirbu tik pirmą mėnesį, vieno garsiausių vaikų literatūros tyrinėtojų nusivylimas manęs, deja, nenustebino 😦