Prieš keletą metų savo tėtei pasakiau, kad nebenoriu skaityti knygų, žiūrėti filmų apie karą. Kai jis pyktelėjęs paklausė, ar aš noriu ištrinti visą istoriją, paaiškinau, jog su amžiumi šis žanras man pasidarė emociškai per sunkus. Bet kodėl visus 2023 metus mane lydėjo būtent karo tema? Dinah Jefferies „Šilko pirklio dukra“ apie karą Vietname, Susan Meissner „Šilko siūlų dėžutė“ – Antrojo pasaulinio karo metu išskirtų seserų istorija, išgyvenimo mokykla Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Storas sąsiuvinis“, KGB kalėjimas Rygoje, paroda „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje… Net paskutinė perskaityta Natashos Lester knyga „Paryžietiška apgaulė“, taip suviliojusi savo pavadinimu, kad pirkau ją specialiai neskaičiusi anotacijos, vėl nubloškė į Antrojo pasaulinio karo lauką.
Gal tėtė buvo teisus sakydamas, jog nuo istorijos nepabėgsi?.. Ypač šiuo metu, kada pasaulyje žodis karas dažniau vartojamas nei žodis taika🥺
P. S. Vieni iš mėgstamiausių mano kvepalų yra būtent Miss Dior💖
korsigita 