Paskelbta Biblioteka, Naujienos

„DEBESŲ ATLASAS“

   Nors stilistikos dėstytojos rekomenduotą David Mitchel knygą „Debesų atlasas“ planavau Davido Mitchello „Debesų atlasas“perskaityti praėjusią vasarą, tačiau intensyvios dvejų metų lietuvių filologijos studijos skaitymo troškulį sužadino tik dabar. Ryžtą pradėti skaityti beveik 600 puslapių knygą nuslopindavo ir atsiliepimai, kad tai – nelengvai skaitomas kūrinys.

   Vakar užverčiau su pasimėgavimu skaitytą knygą, sukėlusią be galo daug minčių. Užverčiau ir tik tada perskaičiau antroje viršelio pusėje esančią kūrinio anotaciją. Ji sudėliojo visus trūkstamus taškus ant i. Vengiu skaityti anotacijas, kadangi jos ne kartą atskleidė svarbiausius faktus atimdamos intrigos atskleidimo malonumą, tačiau šį kartą pasigailėjau saugojusi save, nes skaitydama du skyrius vis svarsčiau, kokioje vietoje ir kokiu laikmečiu vyksta veiksmas. Anotacija šiuo atveju mano mintis būtų pakreipusi tinkama linkme.

   Bet nuo to knyga nei kiek nesuprastėjo. Atvirkščiai, tas paslaptingumas didino intrigą ir sunkiai priversdavo padėti knygą į šalį.

   „Debesų atlase“ pasakojamos 6 istorijos nuo XIX amžiaus iki laikotarpio po pasaulio pabaigos. Vienas paskui kitą sekantys pasakojimai susipina tarpusavyje. Vienose istorijose veikia tie patys veikėjai, kitose jie būdavo tik paminimi labai trumpuose epizoduose. Juos visus vienijo tarp mentės ir raktikaulio esantis kometos formos apgamas. Grėsmingas dangaus kūnas, pasirodo, kėlė mažesnę grėsmę Žemės civilizacijai nei patys jos gyventojai.

   Pirmosios istorijos herojus, advokatas Adamas Jungas, suvokė, kaip paprasta ištrinti iš pasaulio tautų žemėlapio kilnias vertybes puoselėjančią, tačiau fiziškai silpnesnę tautą. Tam tereikia išvalyti galvas nuo garbinamų stabų, uždraudus giminės pratęsimą išgryninti kraują ir atimti gimtąją kalbą.

   Tarpukaryje gyvenęs jaunas kompozitorius sudomino savo įžūlumu, gebėjimu prisitaikyti net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Įrodęs, kad meilė padeda sukurti šedevrą, jaunasis genijus palūžta netekęs jos.

   Trečiosios istorijos herojus – anglų mokslininkas Rufas Siksmitas, iš paskutiniųjų stengęsis sustabdyti nusikalstamą veiklą atominėje elektrinėje, savo nuogąstavimus ir tyrimo ataskaitą apie reaktoriaus Hidra broką patiki ketvirtosios istorijos herojei – žurnalistei Luizai Rej, įsisukusiai į kvapą gniaužiantį detektyvinį trilerį.

   Daugiausia keblumų buvo su paskutinėmis dviem istorijomis. Ir ne tik dėl mano aukščiau paminėtų priežasčių, bet ir dėl keistos kalbos. Tiesa, pripratus prie jos, vėliau skaičiau gana smagiai. Savotiškame inkubatoriuje pagimdytos nemąstančios, beveik bejausmės būtybės kalba nevartodamos priešdėlių: siminimai, sitikimai, sikaltėlis, sitiktinai. Šioje istorijoje atskleidžiama žmogiškųjų vertybių ir nuopuolių mozaika. Tarp dėl turtų ir valdžios pamynusių žmogiškąsias vertybes žmonių, tarp žemesnio sluoksnio gyventojų patyčias ir pažeminimą organizuojančių menkystų išnyra Sonmė – klonė, visa savo esybe trokštanti mokytis, kad kuo daugiau sužinotų. „Turėtų būti tikras pragaras <…> turėti sąmonę, sukaustytą kūne, genomintame tarnauti“, – galvojo privilegijuotųjų klasės atstovas, žiūrėdamas į klonę. „Bet kodėl neturintys sąmonės privilegijuotieji jaučiasi kaip rojuje?“ – mąstė klonė žiūrėdama į jį. Skaitant šią istoriją kilo mintis, jog ji labai tiktų motyvaciją mokslui praradusiam jaunimui. Tik bijau, kad tą motyvaciją dar turintys nepaklaustų Sonmės žodžiais: „Kam tas pažinimas, <…> jeigu negaliu juo pasinaudodama pagerinti savo būties?

   Paskutinė istorija piešia po pasaulio pabaigos išlikusių žmonių gyvenimus: stabmeldžių papročius, buitį, tarpusavio santykius ir negailestingą kovą su barbarais. Į pasakojimą įtraukiama ir civilizacijos likučius išsaugojusi žmonių grupė, pirmųjų vadinama aiškiaregiais. Šioje istorijoje jaučiama didelė rašytojo baimė dėl niokojamos planetos, vis didėjančios ozono skylės, gamtinių išteklių švaistymo, klimato kaitos, karų, nesantaikos, išsigimimų, epidemijų ir kitų civilizacijos pūlinių.

   Tačiau net ir pasidavus „Debesų  atlaso“ autoriaus nerimui, neįmanoma nepastebėti, kaip rašytojas smaginasi žaisdamas žodžiais ir jų junginiais: žmogų pažadino stimulinas oro plūsme, diengalė teta, arktinę stadiją pasiekusi santuoka, blogžemė ir kt. O Zakaro Beilio istorijoje gausu ne tik primirštų tarmiškų žodžių, bet ir paties autoriaus naujadarų, kurie išsklaido debesis ir įneša daugiau šviesos.